historiashqiptare

flamuriHISTORIA E POPULLIT SHQIPTARflamuri

|| ILIRĖT || FISET ILIRE || ILIRISHTJA || SKENDERBEU || LIDHJA E PRIZRENIT ||


Libri i Hartuar nėn Drejtimin e institutit tė Historisė tė akademisė sė shkencave tė Republikės sė Shqipėrisė!
Miratuar nga Kėshilli Kombėtar i Historisė pranė Ministrisė sė Arsimit!

HISTORIA E LASHTĖ

KREU I - PARAARDHĖSIT E SHQIPTARĖVE

1.
Banorėt e hershėm tė vendit tonė
2. Ilirėt

KREU II - SHTETET ILIRE

3.
Mbretėria e Enkelejeve, e Taulantėve dhe e Ardianėve
4. Lufta e adrianėve kundėr pushtimit romak
5. Shteti i Epirit
6. Mbretėria Dardane
7. Arti dhe Kultura. Paganizmi
8. Iliria nėn Perandorinė Romake

HISTORIA E MESJETĖS

KREU III - SHQIPĖRIA NĖ PERANDORINĖ BIZANTINE (Shek.IV-XiV). PRINCIPATAT SHQIPTARE
9-10.
Shqipėria nė shekujt e parė tė mesjetės
11. Shqipėria nė shek.XI-XII
12. Luftėrat politike nė Shqipėri nė shek.XII-XIII. Principata e Arbrit
13-14. Fuqizimi i principiatave shqiptare gjatė shek.XIV
15. Shoqėria shqiptare nė mesjetė
16.Kultura dhe arti nė shek.XIII-XV

EPOKA E GJERGJ KASTRIOTIT- SKĖNDERBEUT
KREU IV

SULMET E PARA OSMANE DHE QĖNDRESA E SHQIPTARĖVE
17.
Sulmet e para osmane dhe qėndresa e Shqiptarėve.
18. Gjergj Kastrioti-Skėnderbeu
Lidhja Shqiptare e Lezhės

19.Fitoret e Lidhjes Shqiptare nėn udhėheqjen e Skėnderbeut gjatė viteve 1444-1457
20.Marrėdhėniet e Skėnderbeut me Evropėn
21. Betejat e mėdha tė viteve 60.
Qėndresa e Shqiptarėve tė Moresė

22. Vazhdimi i qėndresės antiosmane pas vdekjes sė Skėnderbeut



KREU I

Paraardhėsit e Shqiptarėve
Banorėt e hershem tė vendit tonė!

1. Banorėt e tejlashtė tė vendit tonė dhe mėnyra e tyre e jetesės

Trualli i banuar sot nga shqiptarėt filloi tė popullohej shumė herėt, qė nė epokėn e paleolitit (gurit tė vjtėr), mbi 100 000 vjet mė parė. Nė fillim u banuan to zona qė ishin nė kushte gjeografike mė tė pėrshtatshme. Nė Shqipėri, banimet mė tė hershme janė vėrtetuar nė shpellėn e Gajtanit (Shkodėr), nė Konipsol, nė malin e Dajtit dhe nė vendbanimin e Xarės (Sarandė). Njerėzit primitive jetonin nė grupe tė veēuara, kryesisht nėpėr shpella tė thata,, pa lagėshtirė dhe tė mbrojtura nga erėrat. Veglat e punės i punonin mė gurė stralli dhe mė rrallė prej kocke. Prej kėtyre gurėve me anė tė ashkėlzimit nxirrnin pjesė mė tė vogla e mė tė mprehta guri pėr t'i pėrdorur si gėrryese, shpuese etj. Si vende pėr tė pėrpunuar gurin shfrytėzoheshin hyrjet e shpellave dhe terrenet pranė lumenjeve. Sidoqoftė, veglat e asaj epoke ishin ende tė thjeshta dhe tė krijuara kryesisht prej guri. Njerėzit primitivė ushqeheshin me produkte tė mbledhura nė natyrė dhe me gjah kafshėsh tė egra. Pėr shkak tė kushteve tė vėshtira nė tė cilat jetonin, njerėzit e paleolitit kanė pasur njė mesatare jete shumė tė shkurtėr, rreth 21-30 vjeē, me njė vdekshmėri mė tė madhe te fėmijėt. Lufta e pėrbashkėt pėr tė pėrballuar jetėn ēoi nė forcimin e lidhjeve tė pjestarėve tė ēdo grupi, nė ndryshimin e organizimit tė njerėzve primitivė, tė cilėt nga fundi i paleolitit kaluan nė grupime me lidhje gjaku, nė martesėn me grupe, ku prejardhja e fėmijės pėrcaktohej vetėm nga nėna. Filloi kėshtu organizimi i shoqėrisė matriarkale, e cila mori formė tė plotė nė periudha tė mėvonshme, 6000-3000 vjet mė parė, nė epokėn e neolitit (guri i ri). Popullimi i krahinave tė banuaras sot nga shqiptarėt u rrit shumė nė periudhėn neolitike. Njerėzit filluan tė braktisin shpellat dhe tė pėrqendroheshin nė vende tė hapura. Banorėt neolitike pėrqenin mė shumė tė ndėrtonin kasollet e tyre nė fusha dhe nė tarraca lumore. Janė tė njohura njė numėr i madh vendbanimesh tė tilla nė Shqipėri, nė Kosovė, nė Malė tė Zi e nė Maqedoni. BBanorėt e hershėm, nga jeta endacake e epokės paleolitike, kaluan nė vendbnime shpeshherė tė qėndruehme, me ekonomi kryesisht bujqėsore. Ata njihnin dhe pėrdornin drithėrat kryesore, si elbin, melin, grurin etj. Kjo u shoqėrua edhe me lulėzimin e sistemit matriarkal, ku rolin drejtues tė ekonomisė e tė jetesės e kishte gruaja. Nė kėtė epokė u kalua nė njė formė tė re martese, nė martesėn me ēifte.

2. Zbulimet e hershme teknike

Ndėr shpikjet mė tė rėndėsishme tė epokės sė paleolitit ėshtė zbulimi i zjrrit, i cili i ndihmoi shume banorėt e lashtė pėr tė pėrmirėsuar ushqimin dhe pėr t'u ngrohur. Pjekja dhe zierja e ushqimit me anėn e zjarrit solli ndryshime cilėsore nė organet tretėse tė njeriut. Ndryshimet nė ekonomi dhe nė organizimin shoqėror tė epokės sė neolitit ndikuan pėr zbulime tė tjera teknike, tė mėdha pėr lashtėsinė. Njerėzit mėsuan tė punonin enėt prej balte, tė cilat shpeshherė i zbukuronin me njė shije tė vėrtetė artistike, mėsuan tė thirrnin dhe thurnin pėlhura qė i pėrdornin pėr veshje, shtroje e mbulesė, filluan tė ndėrtonin kasollet e para qė kishin dysheme tė shtruara me argjil dhe ishin tė rrethuara me thupra e kallama tė lyera me baltė nga jashtė pėr t'u mbrojtur nga era e tė ftohtėt. Nė epokėn neolitike, veglat e punės, veēanėrisht ato prej stralli, u pėrsosėn shumė, nė krahasim me epokėn e mėparshme. U shpikėn vegla tė reja pune. Pėr buarjen e drithit u shpikėn gurėt e blojės, pėr punimin e tokės filloi tė pėrdorejk shatii i pėrgaditur prej brirėve tė drerit. Me kėta brirė bėnin edhe ēekanė. Gjuetia e pshkut u rrit dhe u pėrmirėsua me krijimin e rrjetave dhe tė grepave pėr zėnien e tij. Po kėshtu u pėrgaditėn edhe mjete tė reja pėr gjuetinė e kafshėve tė egra. Ekonomia nė epokėn neolitike u gjallėrua mė tej me zbutjen e kafshėve tė egr e kthimin e tyre nė kafshė shtėpiake. Ndonėse primitive, gjuetia i ndihmoi njerėzit e kėsaj epoke tė zbutnin delen, dhinė, kalin, qenin. Tė gjitha kėto arritje forcuan lidhjet e grupeve gjinore tė njerėzve primitivė, pėrmirėsuan lidhjet me grupet e banorėve tė tjerė dhe nsitėn marrdhėniet e kėmbimit nė mes tyre, deri edhe nė krahina tė largėta. Nė epokėn pasardhėse, nė atė eneolitike (tė bakrit) 3000-2100 vjet para Krishtit (p.K.) u bėnė nryshime tė reja. Ukrijua ndarja e ekonomisė blegtorale nga ajo bujqėsore. Disa grupe banorėsh merreshin kryesisht me kujqėsi dhe grupe tė tjera merreshin me blegtori. Blegtorėt qenė mė shumė banorė endacakė. Kėta filluan tė popullonin pėrsėri shpellat. U krijuan vendbanime tė reja edhe nė qendra tė hapura malore. Buzė lumenjeve u krijuan vendbanime tė tipiut palafit, ku dyshemetė e shtėpive viheshin mbi trarė tė ngulur nė fundin e lumit. Popullimi i krahinave u rrit edhe mė shumė. Risi teknike e madhe e kėsaj kohe ishte fillimi i punimit tė veglave tė punės prej bakri. SHoqėria njerėzore hyri kėshtu nė njė epokė tė re, nė atė tė punimit tė metaleve. Po kėshtu toka filloi tė punohet me parmendė, duke pėrdorur kafshėt tėrheqėse,kalin dhe qetė. Ekonomia blegtore i dha pėrparėsi punės sė burrave. Filloi tė dobėsohej sistemi matriarkal dhe rolin e drejtimit nė ekonomi dhe nė grupet shoqėrore filluan ta merrnin burrat. Lindi kėshtu nė epokėn eneolitike sistemi patriarkal, i cili u forcua mė shumė nė epokėn e bronzit (2100-1100 p.K.) dhe nė atė tė hekurit (mijėvjeēari i fundit p.K.).

3. Pellazgėt

Epoka eneolitike karakterzohet edhe nga ndryshime demografike. Nė mesin e mijėvjeēarit tė tretė p.K. dhe nė fillimet e mijėvjeēarit tė dytė p.K. erdhėn nga stepat e Lindjes grupe tė reja popullatash blegtore. Kėto u pėrzien me banorėt vendės dhe kėshtu u krijua bashkėsia e re kulturore e popullatės indioevropiane nė tė gjithė Gadishullin e Ballkanit. Kjo popullsi mendohet tė jetė popullsia e lashtė pellazge, pėr tė cilėn kanė shkruar shumė autorė tė vjetėr si Homeri, Herodoti, Tukididi etj. Pellazgėt njihen si banorėt mė tė lashtė parailirė e paragrekė, qė jetonin nė Gadishullin e Ballkanit e nė pellgun e Rgjeut. Nė fillimet e shfaqjes sė tyre, pellazgėt kishin organizim shoqėror matriarkal. Pėr karakterin etnik tė tyre janė dhėnė mendime tė ndryshme, ndonjėherė dhe kontradiktore. Qė nė shek. XVII, veēanėrisht nė periudhėn e Rilindjes Shqiptare, tė studiuesit shqiptarė dhe tė huaj zotėroi teoria e lidhjes sė pellazgjishtes me shqipen. Pėrkrahės i flaktė i kėsaj teorie ka qenė gjuhėtari austriak Han (Hahn). Studiues tė tjerė e kundėrshtojnė kėtė. Gjatė epokės sė bronzit filoi procesi i diferencimit etnik tė popullatave tė Ballkanit Perėndimor. Herodoti, historiani i lashtė grek i shek. V.p.K., jep disa tė dhėna pėr pellazgėt qė vazhdonin tė jetonin nė Greqi. Sipas tij, gjuha e pėllazgėve ishte e ndryshme nga gjuha greke. Ata merreshin me bujqėsi e detari. Ishin edhe mjeshtėr tė mirė ndėrtimi. Pellazgėt ngritėn murin qė rrethonte Akropolin e Athinės dhe pėr kėtė athinasit u dhanė atyre si shpėrblim disa toka nė Atikė, tė cilat, edhe pse ishin tė pavlefshme, ata i kthyen nė toka tė mira bujqėsore.

2. ILIRĖT

1. Origjina e Ilirėve

Popujt qė u bėnė mė tė njohur nė historinė e lashtė tė Ballkanit janė grekėt, ilirėt dhe trakėt. Ilirėt, si trashėgimtarė tė pellazgėve, janė ndėr banorėt mė tė lashtė tė Gadishulit Ballkanik. Ata janė autoktonė. Kulturėn, gjuhėn dhe tiparet antropogjike ilirėt i formuan nė vendin e tyre, nė pjesėn perėndimore tė Gadishullit tė Ballkanit, aty ku shkrimtarėt antikė i pėrmendin nė veprat e tyre. Trevat e shtrirjes sė popullsisė ilire janė mjaftė tė gjera; ato pėrfshijnė tė gjithė pjesėn perėndimore tė Gadishullit, nė veri, e diri te gjiri i Ambrakisė (Prevezė), nė jug, kurse nė lindje deri te tokat pėrreth liqenit Lyhind (liqeni i Ohrit). Grupe tė veēanta ilirėsh u vendosėn edhe nė Italinė e Jugut. Kėto janė fiset mesape dhe japige. Emri ietnik ILIR shfaqet nė veprat antike qė nė shek. V.p.K., kurse emrat e disa fiseve ilire fillojnė e pėrmendės qė nė shek.XII p.K. nga Homeri. Por koha e formimit tė etnosit ilir ėshtė shumė e lashtė. Fillimet e origjinės ilire janė qė nė mesin e mijėvjeēarit tė dytė p.K., qė nga periudha e bronzit tė mesėm, kur fillojnė tė formohen tiparet etnike ilire. Nė epokėn e hekurit (mijėvjeēari i fundit p.K.) ilirėt u formuan plotėsisht, duke trashėguar nga epokat mė tė hershme eneolitike dhe tė bronzit tipare kulturore gjuhėsore e antropologjike etnike. Teoria e vjetėr qė i bėn ilirėt tė ardhur nga Evropa Qendrore, nė shekujt XII-XI p.K., ėshtė rrėzuar nga studimet e kryera pas Luftės sė Dytė Botėrore. Vetė fakti qė varrimet me urna, karakteristike pėr popujt e Evropėr Qendrore, nuk janė tipike pėr trevat e shtrirjes sė ilirėve, por ndeshen vetėm nė zona tė kufizuara, tė rralla, dėshmon kundėr teorisė sė ardhjes sė ilirėve nė Ballkan nga veriu. Gjurmėt e kulturave tė Evropės Qendrore, qė ndeshen nė Iliri, janė rezultat i kontakteve kulturore, tregtare e tė lėvizjes sė artizanėve tė punimit tė metaleve.

2. Fiset kryesore ilirie

Ndėr fiset mė tė pėrmendura ilirie janė taulantėt, adrianėt, dardanėt, dalmarėt, albanėt, penestėt, molosėt, kaonėt, thesprorėt etj.

- TAULANTĖT: Banonin nė zonėn e Adriatikut, qė nga lumi Vjosa, deri nė prapatokėn e Dyrrahut. Ky fis luajti njė rol shumė tė rėndėsishėm nė historinė ilire tė shek. IV-III p.K., duke u vėnė nė krye tė shtetit ilir, tė cilin e kishin krijuar mė parė enkelejtė. Nė trevat e taulantėve mė vonė shfaqet fisi i Albanėve dhe i Parthinėve.

- ENKELEJTĖ: Banonin nė krahinat pėrreth liqenit tė Ohrit. Ata krijuan dinastinė e parė tė Mbretėrisė Ilire, nė fund tė shek. V p.K. Njė nga qytetet e tyre kryesore ishte Enkelana. Pas shek. IV ata nuk pėrmenden mė. Nė trevat e fisit tė enkelejve pėrmenden edhe dasaretėt. Enkelejtė kanė qenė peshkatarė tė zotė.

- DASARETĖT: Janė njė fis i madh nė Ilirinė Juglindore. Njiheshin nė lashtėsi sidomos pėr prodhimin e drithėrave tė bukės. Njė qytet me tė njohura ishte Pelioni (qyteza nė Selcė tė Poshtme tė Pogradecit). Qytet tjetėr i madh i kėtij fisi ishte edhe Antipatra (Berati).

- ALBANĖT: Banonin nė prapatokėn e qytetit tė Dyrrahut. Kryeqendra e tyre ishte Albanopoli (Zgėrdheshi i Krujės). Fisi i albanėve i dha emrin e vet shqiptarėve, gjatė mesjetės sė hershme, kur ata njihen si albanė, arbėr.

- ARDIANĖT: Fillimisht shtriheshin rreth gjirit tė Rizonit dhe tė lumit Neretva. Ardianėt e shtrinė pushtetin e vet nė tė gjitha krahinat e tjera qė mė parė ishin nėn sundimin e taulantėve. Ardianėt luajtėn njė rol shumė tė madh nė luftėrat kundėr pushtusve romakė, gjatė shek.III-II p.K., nė kohėn kur sundoi dinastia ardiane e Mbretėrisė Ilire. Kryeqendra e ardianėve ishte Shkodra.

- DARDANĖT: Ishin fisi mė i madh ilir qė u vu nė krye tė Mbretėrisė Dardane, nė Ballkanin Qendror, kryesisht nė Kosovė. Dy fise tė tjera dardane tė njohura ishin thunatėt dhe galabrėt. Qyteti mė i rėndėsishėm i dardanėve ka qenė Damastioni, i njohur si kryeqendėr e nxjerrjes sė metaleve. Dardanėt pėrmendėn si luftėtarė tė fortė xehtarė shumė tė mirė, blegtorė dhe tregtarė tė njohur.

- DALMATĖT: Banonin nė brigjet e Adritikut. Ishin blegtorė tė njohur; shquheshin pėr punimin e llojeve tė ndryshme tė veshjeve prej liri e leshi. Veshja e njohur me emrin dalmatika nė shekujt e parė u pėrdor edhe nga aristokracia romake, prej nga kaloi edhe nė veshjen rituale kishtare. Qyteti mė i njohur i tyre ka qenė Delmini.

- PENESTĖT: Banonin nė luginėn e Drinit tė Zi e pėrreth saj. Pėrmenden pėr herė tė parė nė vitet 170-169 p.K. Luajtėn rol tė rėndėsishėm nė Luftėn e Tretė Ilire- romake. Pėrfshiheshin nė Mbretėrinė Ardiane. Kishin 14 qytete e kėshtjella, ndėr tė cilat pėrmendėn Uskana, Oeneu, Draudaku etj. Meqenėse pranuan garnizone romake nė qendrat e tyre,maqedonasit ua shkretuan vendin.

- MOLOSĖT: Janė njė nga tri fiset kryesore qe banonin nė qendėr tė Epirit antik dhe qė luajtėn njė rol shumė tė rėndėsishėm drejtues nė historinė e lindjes dhe tė formimit tė shtetit tė Epirit.

- KAONĖT: Ky fis epirot kishte shtrirje tė gjėrė, qė nga lumi Thyamis (sot lumi Kallama), deri nė luginė e Drinosit, nė Gjirokastėr, Kryeqendra e kaonėve, Foinike (Finiqi i Sarandės), nė shek.III p.K. u bė kryeqendra e gjithė shtetit tė Epirit. Qytet tjetėr i madh i kaonėve ishte Antigonea (Saraqinishti i Gjirokastrės).

- THESPORTĖT: Banonin nė Epir, nė jug tė lumit tė sotėm Kallama, deri nė gjirin e Ambrakisė. Pėrmenden nė shkrimet e lashta qė nga shek. V.p.K., si fis qė sundoheshin nga dy kryetarė tė zgjedhur ēdo vit nga gjiri i parisė.


3. Vendbanimet dhe varrezat Ilire

Vendbanimet ilire tė periudhės sė hekurit (shek.XI-V p.K.) ndodhen nė vende tė ngritura kodrinore e malore, ku kishin edhe njė mbrojtje tė sigurt natyrore. Pėrreth tyre kalonin rrugėt tradicionale tė komunikimit. Disa prej tyre ishin vazhdim i bnimeve mė tė lashta, bronzit e fillimi i epokės sė hekurit. Vendbanimet ilire ishin tė fortifikuara dhe tė hapura. Vazhduan tė pėrdorėshin edhe vendbnime tė tipit palafit. Tipi i parė i vendbanimit ishte i fortifikuar me mure prej guri ose me rrethim tė drunjtė. Kishte edhe vendbanime tė rrethuara me ledhe prej dheu. Qteza e Gajtanit (nė afėrsi tė Shkodrės) ėshtė vendbanimi mė tipik pėr trevat e Ilirisė sė Jugut. Ajo ėshtė e ngritur mbi njė lartėsi jo tė madhe. I gjithė vendbanimi ėshtė i fortifikuar me mure guri tė trasha rreth 3 m. Dy faqet e murit janė tė punuara me mure guri tė thyer. Fortifikimet nė kėtė kohė nuk kanė qenė tė pajisura me kulla mbrojtese. Porta e vendbanimit tė Gajtanit ėshtė e punuar me gurė tė mėdhenj, tė latuar mė mirė. Banesat kanė qenė prej druri, nė trajtė kasollesh, tė ngritura nė faqet e malit, brenda sistemit fortifikues. Sipėrfaqja e kėtyre vendbanimeve ėshtė 4-5 ha. Ka edhe vendbanime me pėrmasa mė tė mėdha, deri nė 15 ha. Vendbqanimet e kėsaj kohe kanė pasur ekonomi fshatare, me njė artizanat tė zhvilluar tė qeramikės e tė metaleve. Mėnyra karakteristike e varrimit pėr ilirėt ishte varrimi nė tuma, nė kodra artificiale prej dheu. Pėrmasat e kėtyre tumabe shkojnė nė lartėsinė 0,50-4 m, kurse diametri nga 15-32 m. Nė mesi e ēdo tume ndodhej varri qendror, varrimi i parė. Ai vihej nė sipėrfaqe tė tokės ose i futur nė taban. Herė-herė ky varr rrethohej me njė unazė tė madhe prej gurėsh. E gjithė kjo sipėrfaqe mbulohej me dhe e gurė, duke krijuar njė kodėr ku vazhdonin tė bėheshin varrimet.

4. Kolonitė helene nė Iliri

Helenėt themeluan kolonitė e para tė tyre nė brigjet e Jonit dhe tė Adriatikut Lindor, nė shek. VIII p.K. nė Ambraki (Artė) dhe nė Korkyrė (Korfuz), ku qenė vendosur tregtarėt librunė, tė cilėt kishin zbritur nga viset veriore tė Ilirisė. Nė vitin 627 p.K. helenėt themeluan Dyrrahun (Durrėsi), kurse nė vitin 588 p.K. themeluan Apoloninė (Pojani i FIerit), mbi bazėn e vendbanimėve mė tė vjetra ilire. Mė vonė themeluan edhe koloni tė tjera si Farin (Hvar), Isen (Vish) dhe Korkyrėn e Zezė (korculla). Themelimi i kolonive ndikoi nė rritjen dhe nė zhvillimin e tregtisė sė ilirėve me botėn helene dhe nė futjen e kulturės helene nė trevat e Ilirisė. Dyrrahu, qė mbante edhe emrin Epidamm, qė nė shek. V p.K. u kthye nė njė qytet-shtet (polis) tė zhvilluar. Interesat e mėdha qė kishte Greqia pėr kėtė qytet bėnė qė pėr shkak tė grindjeve qė kishin plasur nė Dyrrah, tė fillonte lufta e Peloponezit, e cila fėrfshiu Greqinė dhe vazhdoi pėr 30 vjet rresht. Ilirėt lejoheshin tė vendoseshin nė Dyrrah, prandaj kjo koloni pati njė numėr tė madh ilirėsh. Dyrrahu shumė shpejt u shndėrrua nė njė port tė rėndėsishėm dhe u njoh si porti mė i madh i Adriatikut. Qė nė shek. V.p.K ky qytet preu monedhėn e vet prej rgjendi. Cicerroni i thotė se Dyrrahu u kthye nė koloni romake. Apolonia ishte qyteti mė i madh ndėr 30 qytetet qe nė antikitet mbanin kėtė emėr. Edhe ky qytet-shtet, qė nė shek. V.p.K. preu monedhėn e vet tė argjendė, e cila u pėrhap shumė nė Ballkan e jshtė tij. Apolonia nuk ishte vetėm qendėr e rėndėsishme ekonomike, por edhe qendėr kulture. Kėtu vinin edhe nga vende tė tjera pėr tė mėsuar. Cicerroni e quan Apoloninė "qytet i madh e hijerėndė". Kėtu, shtu si nė Dyrrah, lulėzuan skulptura, mazaiku dhe muzika. Pėr rėndėsinė e madhe qė kishte, Apolonia u bė arnė luftimesh ndėrmjet ilirėve, epiriotėve, maqedonasve e romakėve.

KREU III

SHTETET ILIRE

3. Mbretėria e Enkelejve, e Taulantėve dhe e Ardianėve

1. Mbretėria e Enkelejve (shek IV-335 p.K.)

Qė nga shek. XI p.K. ekonomia ilire mori njė zhvillim dheorganizim tė ri. Nė disa degė tė ekonomisė, si nė blegtori, nė zejtari e mė vonė edhe nė bujqėsi lindi prona private. Rritja e prodhimit ndihmoi nė dendėsimin e marrdhėnieve tregtare tė brendshme dhe me vendet fqinje, si me Greqinė, me Italinė e me krahina tė tjera lindore. Kjo bėri qė tė veēohet aristokracia fisnore dhe ushtarake, e cila u vu nė krye tė fiseve tė veēanta. Kėto filluan tė bashkonin edhe fise tė tjera rreth vetes, duke krijuar federatat. Qė nga shek. VII p.K. u krijuan federatat e taulantėve, e molosėve dhe e fiseve tė tjera. Federata taulante drejtohej nga Galauri. Nga fundi i shek. V p.K. u krijua shteti ilir. Mbreti i parė qė njohim ėshtė Sirra. Qendra e kėsaj mbretėrie ndėrroi vend qė nga juglindja, ku u formua Mbretėria e Enkelejve, nė jugperėndim, nė Mbretėrinė e Taulantėve dhe mė vonė tek ardianėt, nė krahinat veriore. Nė shek.IV p.K., Bardhyli e rrėzoi mbretin Sirra nga froni dhe mori drejtimin e shtetit ilir, duke themeluar dinastinė e tij, qė e kishte qendrėn rreth liqenit te Ohrit, te fisi i enkelejve. Bardhyli rridhte nga shtresa artizanale, ishte qymyrxhi. Mendohet se ai e mori pushtetin me anė tė kryengritjes, i pėrkrahur nga shumė luftėtarė, tė cilėt e mbėshtetėn, meqė ai ishte i paanshėm. Politika e shtetit ilir gjatė gjithė kohės sė dinastisė sė Bardhylitpati si qėllim pėrfshirjen nėn sundimin e vet edhe tė atyre tokave tė banuara nga ilirėt qė ishin tė pushtuara nga maqedonasit. Pėr t'i ēliruar kėto toka, Bardhyli mundi tre mbretėr maqedonas dhe i detyroi t'u paguanin ilirėve tribut vjetor. Nė vitin 360 p.K., kur maqedonasit u pėrpoqėn ta ndryshonin kėtė gjendje me luftė, mbetėn tė vrarė 4000 maqedonas, sė bashku me mbretin e tyre, Perdikėn. Pėr tė dobėsuar ndikimin e maqedonasve nė kufijtė jugorė tė tyre, nė Epir, enkelejtė lishėn aleancė edhe me tiranin e Sirakuzės. Vetėm kur Maqedonia, me nė krye Filipin II, arriti tė shunte grindjet politike nė end, pozita e ilirėve ndaj fqinjėve lindorė u dobėsua. Nė vitin 359 p.K., Bardhyli, edhe pse nė moshė 90-vjeēare, u vu nė krye tė ushtrive ilire dh pėrballoi sulmet maqedonase, tė cilat mė nė fund e detyruan tė lėshonte tė gjitha qytetet qė mė parė i kishte pasur Maqedonia nė varėsi. Pasardhėsit e Bardhylit vazhduan kėtė politikė, por ata nuk arritėn tė ēliroheshin nga varėsia maqedonase.

2. Mbretėria e Taulantėve (335-231 p.K.)

Pas shuarjes sė kryengritjes qė bėnė enklejtė me nė krye djalin e Bardhylit, Klitin, pėr t'u shkėputur nga Maqedoni, qendra e shtetit ilir kaloi te taulantėt, ku Glaukia krijoi dinastinė e tij mbretėrore. Politika e mbretėrve tė dinastisė sė Glaukisė, nė ndryshim nga ajo e enkelejve, qe shumė mė aktive dhe mė e gjerė. Ndaj maqedonasve u zhvillua njė politikė e papajtueshme. Pas vitit 323 p.K., Glaukia arriti tė ēlironte tė gjitha tokat qė maqedonasit ua kishin marrė enkelejve. Pas kėsaj maqedonasit u pėrpoqėn tė futnin nėn varėsinė e tyre Dyrrahun e Apoloninė, qė do t'i bėnte ata zotėr tė Adriatikut. Pas kryengritjes sė vitit 312 p.K., qė u bė nė kėto qytete, Dyrrahu e Apolonia ranė nėn pushtetin e Mbretėrisė Ilire tė Glaukisė. Nė vitin 309 p.K., qė u bė nė kėto qytete, Dyrrahu e Apolonia ranė nėn pushtetin e Mbretėrisė Ilire tė Glaukisė. Nė vitin 309 p.K. Glaukia me njė ushtri tė madhe zbriti nė Epir dhe vendosi nė fron mbretin Pirro. Kjo ndikoi nė dobėsimin e grupit promaqedonas ne Epir. Bardhyli i ri, pasardhės i Glaukisė, krijoi marrėdhėnie miqėsore me Epirin, por kėto nuk vazhduan gjatė, se Pirroja i shtriu pushtimet e tij deri nė Shkumbin. Politikėn e paraardhėsve vazhdoi mė me forcė dhe mbreti Monun (viti 280 p.K.), i cili u bė edhe zotėrues i Dyrrahut, ku preu monedha argjendi me emrin e vet. Ai arriti tė rikėmbėnte e tė forconte shtetin ilir. E gjithė periudha e sundimit tė dinastisė sė Glaukisė shėnon faqe tė rėndėsishme pėr historinė ilire. Shteti Ilir i Ultėsirės Bregdetare tė Adriatikut u bėri ballė synimeve hegjemoniste tė Maqedonisė dhe pushtimeve epirote, duke siguruar njė zhvillim tė hovshėm ekonomik e kulturor nė tė gjithė Ilirinė. Ekonomia qytetare gjatė pothuaj njė shekulli pėrjetoi njė lulėzim tė plotė. U ngritėn shumė qytete tė reja me arkitekturė urbane bashkėkohore dhe me mure mbrojtėse tė fuqishme. Arti e kultura morėn njė zhvillim tė paparė deri atėherė nė Iliri. Ndėr qytetet kryesore ilire qė morėn zhvillim janė Damastioni, Bylisi, Albanopoli, Dimali, Shkodra, Lisi, Meteoni, Ulqini, Rizoni etj. Disa prej tyre prenė edhe monedhat e veta prej bronzi ose prej argjendi. Kėto qytete luajtØn rol tė rėndėsishėm jo vetėm nė ekonominė e kulturėn e vendit, por edhe nė historinė politike tė Ilirisė. Pėrfshirja e kolonive helene, Dyrrahu e Apolonia, nė shtetin ilir dhe pėrzirja e banorėve tė tyre me ilirėt, ndikuan nė rritjen e fuqisė ekonomike dhe nė zgjerimin e marrdhėnieve tregtare me tė gjitha krahinat e Ballkanit dhe jashtė tij.

3. Mbretėria e Ardianėve (231-168 p.K.)

Kjo mbretėri u formua nė shek.III p.K., pas dobėsimit tė pushtetit tė taulantėve. Mbretėria Ardiane pėrben bashkimin mė tė rėndėsishėm politik qė u formua nga ilirėt. Themeluess i saj ishte Agroni. Dinastia e tij mbretėroi gjatė viteve 231-168 p.K. Mbretėria Ardiane bashkoi nėn pushtetin e vet gjithė tokat ilire tė Veriut me ato qė u pėrkisnin mė parė enklejeve dhe taulantėve, duke shtrirė kufijtė shtetėrorė qė nga lumi Vjosa, nė jug, deri nė Dalmacinė e mesme, nė veri, dhe nė lindje qė nga trevat rreth liqenit tė Ohrit deri nė bashkimin e dy Drinave, nė Kukės. Kryeqytet i Mbretėrisė Ardiane u bė Shkodra. Nė kėtė kohė shteti ilir arriti organizimin mė tė larztė social-politik. Lindėn edhe njė sėrė qytetesh tė reja ilirie. Baza e shoqėrisė ilirie ishin qytetarėt e fshatarėt e lirė dhe skllevėrit. Fshati ilir tek ardianėt kishte njė numėr tė madh fshatarėsh tė shpronėsuar, tė cilėt ishin tė detyruar qe njė pjesė tė prodhimit t'ua dorėzonin zotėrve tė vet. Regjimi politik i shtetit ishte mbretėri trashėgueshme. Drejtimi i mbretėrisė bėhej edhe me bashkėsundues ose me miqtė e mbretit. Fronin mbretėror kishin tė drejtė ta zinin edhe gratė. Qytetet kishin tė drejtėn e vetėqeverisjes sė tyre, brenda kuadrit tė shtetit ilir; nė krye tė tyre qėndronin polidinastėt, sundimtarėt e qyteteve. Nė kohėn e mbretit Gent pushteti i mbretit ishte i pakufizuar. Mbretėrisė Ardiane gjatė tri luftėrave kundėr sulmeve tė pushtusve romakė.

4. Lufta e Ardianėve kundėr pushtimit romak

1. Lufta e Parė Ilire-romake (229-228 p.K.)

Armė dhe pajisje luftarake ilire Nė fillimet e Mbretėrisė Ardiane, shteti ilir arrit fuqizimin mė tė madh ushtarak, duke u bėrė njė forcė shumė e madhe detare nė Adriatik. Mbreti Agron e rriti ushtrinė e tij dhe ndėrtoi flotėn detare mė tė madhe qė kishin pasur ndonjėherė mbretėrit e mėparshėm ilirė. Kjo shtoi ndikimin politik tė Mbretėrisė Ilire nė Ballkan. Pas vdekjės sė Agronit fronin e mori Teuta, njė grua e vendosur qė tė vazhdonte politikėn e paraardhėsit tė saj pėr forcimin e shtetit ilir. Ajo mori masa ushtarake pėr ta bėrė shtetin ilir zotėrues tė anėdetjes sė Adriatikut. Pėr kėtė nė vitin 229 p.K. ushtritė ilire pushtuan Korkyrėn dhe qytetin mė tė pasur tė Epirit, Foiniken. Epirotėt u shkėputėn nga aleanca me grekėt dhe u lidhėn me shtetin ilir tė ardianėve. Fuqizimi i shtetit ilir vinte nė kundėrshtim me interesant e romakėve, fqinjėve perėndimorė. Nė kėto rrethana filloi Lufta e Parė Ilire-romake. Nė vitin 229 p.K. ushtritė romake me 200 anije u nisėn kundėr ilirėve. Demetėr Fari, komandant i Teutės, qė ndodhej nė Korkyrėn e pushtuar nga ilirėt, ia dorėzoi qytetin romakėve, tė cilėt mė pas pushtuan Apoloninė e Dyrrahun, duke kaluar nė veri kundėr Isės e Farit. Romakėt zunė pozitat kyēe tregtare e ushtarake tė Adriatikut. Duke mos qenė nė gjendje t'u bėjė ballė romakėve, Teuta u tėrhoq nė qytetin Rizon (Risani, nė gjirin e Kotorrit), duke kėrkuar paqe. Nė vitin 228 p.K. u bė paqja me romakėt, tė cilėt e ngushtuan sė tepėrmi shtetin ilir, duke kufizuar nga Neretva deri te qyteeti i Lisit. Si sundimtar i shtetit tė ardianėve u vendos Demetėr Fari. Dyrrahu e Apolonia u vunė nėn protektoratin romak. Ne kėtė humbje tė madhe me romakėt ndikun qėndrimi separatist i aristokracisė taulante dhe tradhtia e Demetėr Farit, i cili u dorėzoiromakėve edhe tė gjithė flotėn ilire. Fillimin e luftės sė romakėve kundėr ilirėve, historianėt romakė e shpjegojnė me piraterinė ilire dhe me sjelljen e keqe tė Teutės ndaj pėrfaqėsuesve romakė. Nė fakt ky ishte vetėm preteksti qė pėrdorėn romakėt pėr tė filluar luftėn, kurse shkaku i vėrtetė i pushtimeve romake ishin synimet hegjemoniste tė Romės nė atė kohė, kur ajo ishte kthyer nė njė nga shtetet mė tė fuqishme meshdhetare. Fuqizimi ekonomik ilir po dėmtonte interesat e tregtarėve dhe tė skllavopronarėve romakė. Prandaj edhe agresioni ushtarak romak u parapri nga masa ekonomike. Meqenėse monedhat prej argjendi tė Dyrrahut e tė Apolonisė kishin hyrė nė qarkullim edh nė tregjet romake, pėr tė ndaluar vėrshimin e tyre, romakėt vendosėn qė edhe ata tė prisnin monedhėn e tyre prej argjendi.

2. Lufta e Dytė Ilire-romake (219-218 p.K.)

Kjo luftė erdhi si kundėrvėnie e romakėve kundėr pėrpjekjeve qė bėnė ilirėt pėr tė rikėmbur shtetin e tyre dhe pėr ta shkėputur atė nga varėsia romake. Demetėr Fairi, pasi kishte plotėsuar ambicjet e tij pėr pushtet, filloi tØndiqte njė politikė tė pavarur, nė kundėrshtim me paqen e nėnshkruar me romakėt, nė vitin 228 p.K. Kjo gjė pajtohej edhe me intresat e vendeve fqinje. Demetri pėrfshiu pėrsėri nėn sundimin e tij tė gjithØterritorin e Mbretėrisė Ardiane, duke lidhur edhe aleancė me Maqedoninė. Sė bashku me tė, Demetėr Fari invadoi Peloponezin, kurse mė vonė me ushtrinė e vet mori disa nga qytetet qė Roma i kishte vėnė nėn varėsinė e saj, forcoi ushtrinė ilire dhe ripėrtriu flotėn detare. Ndėrkohė gjendja politike e brendshme nė mbretėri u dobėsua nga pėrēarja ndėrmjet drejtuesve tė shtetit ardian. Skerdiladidi, i cili qe bėrė bashkėsundimtar me Demetėr Farin, u bashkua me romakėt. Kjo gjendje e lehtėsoi senatin romak pėr tė ndėrhyrė pėrsėri ushtarakisht nė Iliri. Pas dy betejave qė u zhvillun nė qytetin e Dimalit dhe nė Far, romakėt e thyen Demetėr Farin, i cili u detyrua tė largohej nė Maqedoni. Kėshtu Mbretėria Ardiane, nė vitin 218 p.K., hyri pėrsėri nėn varėsinė e Romės, duke qnė e detyruar tė jepte tribut vjetor. Sundimtar i Mbretėrisė Ardiane u bė Skerdiladidi.

3. Lufta e Tretė Ilire-romake (168-167 p.K.)

Kjo luftė u parapri nga njė gjendje e vėshtirė politike e krijuar nė mbretėri. Skerdialdidi prishi aleancėn me Maqedoninė dhe u bashkua tėrėsisht mė romakėt. Filipi II i Maqedonisė, ndėrkohė thurrte plane pėr tė dalė nė brigjet e Adriatikut, prej nga mendonte tė hidhej nė Itali. Kėto synime filloi t'i realizonte me pushtime tė gjera nė Mbretėrinė Ardiane, duke u pėrpjekur tė bėhej edhe zot i Apolonisė. Kjo bėri qė ushtritė romake tė hidheshin pėrsėri nė Iliri, nė vitin 205 p.K., pėr tė mėnjuar rrezikun maqedonas. Lufta e gjatė romake-maqedonase, qė u zhvillua kryesisht nė truallin e Mbretėrisė Ardiane, e dobėsoi kėtė ekonomikisht e politikisht. Nė Iliri u forcuan grindjet ndėrmjet pėrkrahėsve tė Romės dhe pėrkrahėsve tė Maqedonisė dhe kjo shkaktoi pėrēarje. Nė vitin 181 p.K. nė krye tė Mbretėrisė Ardiane u vu Genti, i cili pėr tė rikėmbur mbretėrinė e tij, filloi tė ndiqte njė politikė antiromake, duke u bashkuar pėrsėri me Maqedoninė. Genti ndoqi njė politikė tė brendshme tė vendosur pėr tė bashkuar vendin e tij tė pėrēarė. Pėr kėtė mori masa pėr ngushtimin e pavarėsisė qė kishte aristokracia e qyteteve, duke forcuar kėshtu pushtetin qendror tė mbretėrisė. Me flotėn detare ilire filloi tė vinte pėrsėri nėn kontroll anėdetjen e Adriatikut. Pėr tė pėrballuar sulmet romake, nė vitin 171 p.K., u krijua koalicioni iliro-maqedonas-epirot, i cili nuk dha rezultat, meqė Perseu, mbreti Maqedonasė, nuk i mbajti premtimet e dhėna. genti lidhi aleancė edhe me Mbretėrinė Dardane. Senati romak veproi me ashpėrsinė mė tØmadhe kundėr politikės sė pavarur tė Gentit. Njė ushtri e madhe romake zbarkoi nė vitin 168 p.K. nė brigjet e Ilirisė dhe rrethoi kryeqendrėn e mbretėrisė, Shkodrėn. Politika romake "pėrēa e sundo" bėri qė shumė qytete e krahina ilire tė mos i shkonin nė ndihmė Gentit. I ndodhur nė gjendje tė vėshtirė, Genti i kėrkoi armėpushim pretorit romak Luc Anicit. Pas bisedimeve qė duket se patėn pėrfundime paqėsore, romakėt me pabesi e burgosėn Gentin dhe familjen e tij dhe pushtuan Shkodrėn. Kjo shėnoi edhe rėnien pėrfundimtare tė Mbretėrisė Ardiane, nė vitin 167 p.K. Me kėtė lufØte sė Shkodrės, nė territorin e Mbretėrisė sė mundur Ardiane u krijua njė njėsi e re politike, Federata e Dalmatėve, qė e kishte qendrėn nė pjesėn veriore tė mbretėrisė. Kjo federatė u krijua nė shek.II p.K., duke zgjeruar seundimin e vet deri nė kufi me liburbnėt, nė veri, dhe daorsėt, nė jug. Dalmatėt vazhduan luftėn kundėr zgjerimit tė pushtimeve romake nė Iliri deri nė shek. I p.K.

5. Shteti i Epirit

1. Mbretėria e Molosėve (shek. V-IV.p.K

Shteti i Epirit ndodhej nė jug tė shttit tė ardianėve. Ai shtrihej nga lumi Vjosa deri nė gjirin e Ambrakisė dhe nga deti Jon deri nė malet Pindit. Popullsia e kėtij shteti ishte ilire, prandaj edhe shkrimtarėt grekė i quajnė epirotėt "barbarė", sipas traditės sė kohės antike, kur tė gjithė popujve jogrekė u vihej ky epitet. Nė Epir jetonin 14 fise tė mėdha me shumė fise tė tjera mė tė vogla. Fiset kryesore ishin molosėt, kaonėt e thesprotėt. Organizimi shtetėror i Epirit filloi qė nė shek.V p.K. Mbreti i parė epirot qė njohim, ėshtė Admeti, mbret molos. Mbretėria Molose krijoi njė oraganizim politik e ushtarak mė tė fuqishėm se tė tjerėt. Kjo i dha mundėsi asaj tė njihej nė Ballkan si shtet i fortė nė qendėr tė Epirit, aq sa nė fundin e shek.V p.K. Separta e Athina bėnė pėrpjekje tė mėdha qė secila tė kishte pėrkrahjen e shtetit molos. Tharypa, mbret molos (42-85 p.K.), i edukuar qė nė moshė tė re nė shkollat e Athinėrs, ndėrmori njė sėrė reformash, duke pėrsosur organizimin e mbretėrisė sė tij. Me kėto reforma ai pėrshpejtoi njėkohėsisht ndikimet greke nė Epir. Forcimi i organizimit shtetėrorė i dha mundėsi Mbretėrisė Molose tė zgjeronte kufijtė e vet. Edhe pasardhėsit e Tharypės, Alketa dhe Neoptolemi, qė sunduan nė nė gjysmėn e parė tė shek.IV p.K., e vazhduan politikėn e zgjerimit tė territorėve shtetėrore. Prandaj nė shkrimet e vjetra, Alketa pėrmendet si "sundimtari mė i lartė i Epirit". Kjo bėri qė molosėt tė viheshin nė krye tė bashkimit tė parė politik tė epirotėve, me krijimin e Lidhjes Molose, nė fillimet e shk.IV p.K.

2. Lidhja Molose (shek. IV- 0 p.K

Lidhja Molose kishte karakter federativ monarkik. Nė tė merrnin pjesė disa fise epirote, nė krye tė tė cilave qendronin molosėt. Ēdo fis merrte pjesė nė qeverisjen e shtetit me anė tė pėrfaqėsuesve tė zgjedhur prej tij. Nė krye tė shtetit qėndronte mbreti, qė vinte nga dinastia molose e Ajakidėve. Ai kishte pushtet tė trashėgueshėm. Mbreti ishte edhe komandant i pėrgjithshėm i ushtrisė. Pas mbretit qėndronte prostati, i cili ishte mbrojtės i ligjeve tė vendit dhe i interesave tė atyre qė e kishin zgjedhur, duke kufizuar pushtetin mbretėror. Pėrkrah tij vinte sekretari. Tė dy kėta fuksionarė tė lartė tė shtetit zgjedheshin ēdo vit nga Kuvendi i Popullit, i cili pėrgadiste ligje e vendime. Lidhja Molose e vazhdoi politikėn e zgjerimit tė kufijve tė vet. Nė mesin e shek. IV p.K., nėn varėsinė e saj u vunė tokat e koinonit tė thesprotėve e tė kaonėve. Me kėtė molosėt siguruan daljen nė detin Jon. Lidhja Molose krijoi njė aleancė tė qėndrueshme me Filipin II tė Maqedonisė, kur kjo ishte kthyer nė njė mbretėri kryesore nė Ballkan. Nė vitin 4 p.K., me kėrkesėn e Tarantit (Taranto), mbreti molos Aleksandėr kaloi nė Italinė e Jugut pėr tė mbrojtur kolonitė helene qė po kėrsėnoheshin nga fiset italike. Nė fillim ushtria e tij pushtoi Apuljen, Heraklenė e qytete tė tjera. Fitoret ushtarake tė epirotėve i detyruan shumė qytete italike, madje edhe Romėn, tė lidhnin marrėveshje me Aleksandrin. Por pas disa vjetėsh fiset italike, me forca tė mėdha tė bashkuara, i thyen epirotėt nė luftėn e zhvilluar nė afėrsi tė Kozencės nė vitet 1-0 p.K.

3. Symahia (330-233 p.K.)

Pas dėshtimit tė ALeksandrit nė Itali, nė shtetin e Epirit shpėrthyengrindje tė brendshme politike, qė ēuan nė prishjen e marrdhėnieve tė mira me Maqedoninė. Nė njė gjendje tė tillė u kriju symahia (aleanca) epirote, e cila zgjati nga viti 0 deri nė vitin 2 p.K. Symahia u krijua nga bashkimi i shtetit tė molosėve me aleatėt e vet. Shteti epirot e ruajti karakterin federativ me bazė monarkike, por ndryshoi baza juridike e tij, e cila dobėsoi pushtetin e sundimtarėve molosė. Ēdo bashkėsi fisi qė bėnte pjesė nė symahi, kishte tė drejta tė barabarta me tė gjithė pjesėmarrėsit e tjerė. Ēdo krahinė merrte pjesė nė qeverisjen e pėrgjithshme tė vendit me pėrfaqėsuesit e saj. Symahia i vuri bazat kushtetuese krijimit tė njė shteti tė vetėm epirot. Pėr rreth 0 vjet symahia pėrjetoi njė periudhė tarazirash politike, nga lufta qė bėnin pretendentėt pėr fronin mbretėror. Nė vitin 297 p.K. nė krye tė shtetit tė Epirit erdhi Pirroja. Ai me vendosmėri arriti plotfuqishėm ushtarak. Kėto masa e forcuan shtetin e Epirit si nga ana e organizatave, ashtu edhe nga ajo ushtarake. Gjatė sundimit tė Pirros (297-272 p.K.) Epiri zhvilloi njė politikė tė pavarur dhe vendosi marrėdhėnie diplomatike me shtete tė fuqishme tė kohės. Epiri njohu njė lulėzim tØjetės qytetare, me njė veprimtari tė dendur ndėrtimesh nė qendrat e vjetra dhe me ngritjen e qyteteve tė reja. Pirroja, me anė luftėrash e pushtimesh, i zgjeroi kufijtė e shtetit tė Epirit nė kurriz tė shteteve fqinje. Nė veri pushtoi tokat ilire deri te lumi Shkumbin, nė lindje tokat deri nė Vardar, kurse nė jug pushtoi tokat e Greqisė deri nė Kroint. Me kėrkesėn e qytetit Tarant nė vitin 280 p.K. Pirroja zbarkoi me njė ushtri tė madhe Italinė e Jugut. Nė luftėrat qė zhvilloi, i theu keqas romakėt, por edhe epirotėt pėsuan humbje tė mėdha. Pas disa fitoreve qė arriti edhe nė Sicili dhe pas humbjes qė pėsoi nė vitin 27 p.K., u kthye nė Epir, ku pėrsėri nuk ndenji qetė. Me ushtrinė e tij hyri nė Greqi, por u vra gjatė luftės qė zhvilloi mė 272 p.K. nė qytetin Argo, nė gjirin e Korintit. Pas kėsaj Epiri u pėrfshi pėrsėri nė grindje tė brendshme dhe kjo ēoi nė ngushtimin e kufijeve tė shtetit. Nė vitin 24 p.K. Epiri u shndėrrua nė republikė tė federuar tė quajtur Lidhja Epirote, me kryeqytet Foiniken (Finiqi, afėr Sarandės). Shteti epirot nga pushtuesit romakė nė vitin 167 p.K. Romakėt kthyen nė robėr 150 000 epirotė dhe shkatėrruan 70 qytete tė tyre, duke grabitur tėrė arin e argjendin qė kishin banorėt.

6. MBRETĖRIA DARDANE

1. Krijimi i Mbretėrisė Dardane Nė shek.IV p.K. u krijua Mbretėria Dardane, e cila shtrihej nė territorin e Kosovės sė sotme e tė krahinave tė tjera pėrreth. Kufijtė e saj shkonin nė veri deri t qyteti i Nishit, kurse nė jug deri nė Kukės dhe nė rrjedhėn e sipėrme tė Vardarit. Mbreti i parė dardan qė njohim, ėshtė Longari. Pas tij erdhėn mbretėrit Bato dhe Monun. Rolin kryesor nė mbretėri e luajti fisi dardanėve. Nė kėtė mbretėri bėnin pjesė edhe fise tė tjera, ndėr tė cilat njohin galabrėt dhe thunatėt. Dardania ishte e njohur nė botėn e lashtė pėr tokat e saj tė gjera e pjellore, pėr punimin e arit dhe pėr pėrpunimin e produkteve blegtore. I Njohur ka qenė veēanėrisht djathi dardan. Shoqėria ilire e dardanėve mbėshtetej nė sistemin sklavvopronar. Shkrimtarėt antikė tregojnė se dardanėt kishin kaq shumė skllevėr, sa vetėm njėri prej tyre mund tė kishte deri nė 1000 veta e ndoshta edhe mė shumė. Secili nga kėta skllevėr punonte tokėn. Nė kohė lufte sklleverit merrnin pjesė nė ushtri, duke pasur si prijės pronarin e tyre. Mbretėria Dardane kishte krijuar njė ushtri tė fuqishme dhe tė organizuar shumė mirė. Veēori e luftėtarėve dardanė ishte se ata hidheshin tė gjtihė sė bashku nė sulm dhe po kėshtu sė bashku tėrhiqėshin me radhė tė shtrėnguara, duke mos lėnė nė sheshin e luftės as tė plgosurit e tyre. Forca e kėsaj ushtrie u tregua sidomos nė shek.III p.K., kur dardanėt qenė nė gjendje tė mbroheshin nga dynjet e fuqishme tė keltėve, tė cilėt zbritėn nga Evropa Qendrore. Madje dardanėt treguan gatishmėrinė tė ndihmonin edhe Maqedoninė, qė tė pėrballonte kėto sulme. Siē dėshmojnė shkrimtarėt e lashtė, historia e Mbretėrisė Dardane ėshtė mbushur me luftėra tė pandėrprera kundėr Maqedonisė dhe mė vonė kundėr romakėve. Me Mbretėrinė Ardiane, dardanėt mbajtėn marrėdhėnie miqėsore, por patėn edhe konflikte, tė shtyrė nga aristokracia skllavpopronare, qė luftonte pėr interesa tė ngushta, dhe kjo pati pasoja shumė tė rėnda ekonomike e politike si pėr ardianėt, ashtu edhe pėr dardanėt. Nė mesin e shek. III p.K., kur sundonte mbreti Longar, ushtritė dardane u pėrpoqėn tė shtrinin kufijtė e tyre deri nė brigjet e Adriatikut, duke shfrytėzuar faktin qė ushtritė ardiane tė mbretėreshės Teuta ndodheshin nė Epir. Ky operacioni ushtarak fillimisht pati sukses, por me kthimin e ushtrive ardiane nga Epiri, dardanėt u detyruan tė lėshonin tokat e pushtuara e tė ktheheshin nė kifijtė e mėparshėm. Pas kėsaj Longari i drejtoi uishtritė e tij nė jug dhe pushtoi tokat e Mbretėrisė Paione, qė ndodheshin nė veri tė kufijv tė Maqedonisė.

2. Luftėrat e dardanėve kundėr maqedonasve

Rreth vitit 21 p.K. luftimet ndėrmjet dardanėve dhe maqedonasve morėn pėrmasa tė gjera, aq sa mbeti i vrarė nė betejė edh mbreti maqedonas Demetri II. Pas vdekjes sė tij, dardanėt i shpeshtuan sulmet nė ;aqedoni, derisa Antigon Dozoni i detyroi tė largoheshin nga mbretėria e tij. Kur mbreti maqedonas Filipi V ndodhej nė luftė me grekėt, nė vitin 219 p.K., dardanėt vėrshuan pėrsėri kundėr Maqedonisė. Ishtritė maqedonase u detyruan tė ktheheshin nė trojet e tyre dhe pėr tė pėrforcuar kufijtė veriorė pushtuan qytetin mė tė madh tė Paionisė, Bylazorėn (Velesi). Nė vitin 216 p.K. ushtritė dardane ndėrmorėn njė operacion tė fuqishėm ushtarak kundėr Maqedonisė, duke zėnė 20 000 robėr. Ata zbritėn deri nė fushėn e Argos, nė brigjet e lumit Haliakmon. Kjo fushatė u ndoq nga kundėrsulme tė reja qė bėri Filipi V kundėr dardanėve, duke u shkaktuar atyre humbje tė rėnda nė ushtri. Nė vitin 200 p.K. mbretėrit dardanė Longar e Bato, sė bashku me ardianėt e mbretėr tė tjerė, lidhėn aleancė me romakėt kundėr Maqedonisė. Kjo i shtyu dardanėt tė ndėrmerrnin sulme tė rrreja nė jug tė kufirit tė tyre. Dardanėt nuk i pushuan luftėrat pėr tė ēliruar tokat qė ndodheshin nė jug tė mbretėrisė sė tyre, toka qė dikur i pėrkisnin Mbretėrisė Paione dhe qė i mbante tė pushtuara Maqedonia, duk u mbyllur kėshtu atyre rrugėt tregtare qė i lidhnin me krahinat jugore tė Ballkanit. Duke mos qenė nė gjendje tė ndėrprisnin sulmet dardane, maqedonasit bėnė marrėveshje me fiset klte tė bastarnėve dhe tė vendoseshin vetė nė tokat e tyre. Kjo gjė nuk u arrit. Dardanėt i thyen ushtritė klte dhe ēliruan tokat qė ata kishin pushtuar. Edhe pasi u shkatėrruan Mbretėria Ardiane dhe ajo e Maqedonisė. Dardania vazhdoi tė ishte ende e lirė, ndonėse nga aleanca me romakėt dardanėt nuk arritėn pėrfitimet e dėshiruara. Romakėt nuk u dhanė tokat e Paionisė, por vetėm tė drejtėn pėr tė tregtuar kripė.

3. Luftėrat e dardanėve kundėr romakėve

Luftėrat e dardanėvekundėr romakėve pėr shumė vjet me ashpėrsi shumė tė madhe, nė rrethanat kur senati romak synonte tė shtrinte pushtimet e tij nė tė gjitha tokat ilire dhe tė arrinte deri nė Danud. Edhe pas shqetėsimeve qė u shkaktoi rifillimi i sulmeve kelte, dardanėt i vazhduan inkursionet e tyre kundėr Maqedonisė, cila ishte kthyer tashmė nė provincė romake. Dardania u bė pengesė serioze pėr shumė vjet me radhė pėr ushtritė pushtuese romake, tė cilat nuk hiqnin dorė nga synimet e tyre. Megjithkėtė nė vitin 97 p.K. romakėt arritėn tė vinin nėn varėsi tė pėrkohshme dardanėt dhe fise tė tjera fqinje, tė cilat mė vonė i ripėrtrinė forcat dhe u shkaktuan humbje tė rėnda romakėve. Aq tė vėshtira ishin kėto luftėra pėr romakėt, sa kur konsulli romak Kurioni pėrgaditej me 5 legjione tė nisej nė luftė kundėr Dardanisė, njėri nga kėto legjione ngriti krye dhe nuk pranoi t'i bindej komandantit tė vet tė shkonte nė kėtė luftė qė ushtarėt e quanin tė rrezikshme. Romakėt i krahasonin dardanėt me kuēedrėn e Lernės, e cila, edhe kur ia prisnin tė gjitha kokat qė kishte, i ringjallte pėrsėri. Me kėtė krahasim ata shprehnin qėndrueshmėrinė e madhe tė dardanėve ndaj kundėrshtarit. Pas luftėrave tė gjata me romakėt, nga fundi i shek.I p.K dardanėt e humbėn pavarėsinė e tyre dhe hynė nėn varėsinė e plotė tė Romės.

7. Arti dhe Kultura Paganizmi

1. Arti ilir nė prehistori

Gjatė periudhės sė prehistoris, ilirėt kishin tėzhvilluar artin dekorativ, artin e zbukurimit me figura gjeometrike tė objekteve qė ata pėrdornin. Arti figurativ ka qenė pak i zhvilluar. Arti dekorativ ilir ka pasur qėllim estetik (zbukurues) dhe botėkuptimor. Ai shėrbente pėr hijeshimin e objekteve tė pėrdorimit praktik dhe pėr zbukurimin e veshjes. Disa nga motivet gjeometrike kanė kuptim botėkuptimor, sepse janė tė lidhura me kultet e kohės. Motivet gjeometrike qė zbukuronin qeramikėn punoheshin me tekniken e gėrvishjes dhe tė mbushjes sė figurave me ngjyrė tė bardhė. Nė disa treva ilire praktikohej edhe pikturimi i qeramikės. Figurat gjeometrike mė tė pėlqyeshme kanė qenė trekėndėshi dhe rombi, vijat zigzage, tufat e vijave dhe mė rrallė rrethi. Trekėndėshi dhe rombi janė tė lidhura me kulte matriarkale, kurse rrethi dhe kryqi i thyer pėrfaqėsojnė diellin. Parimet estetike tė zbatimit tė artit dekorativ ilir janė simetria dhe harmonia e kompozimit tė motive, pėrshtatja e kompozimit me formėn e objektit dhe hijeshimi i pjesėve mė tė dukshme tė sendeve. Ky art shquhet pėr saktėsinė e zbatimit tė motiveve, qė, sė bashku me parimet e tij bazė, i kanė dhėnė artit deokrativ ilir njė bukuri tė veēantė, shumė tė pėlqyeshme edhe pėr artėdashėsit e kohėve tona. Arti figurativ ilir prehistorik kufizohej kryesisht nė punimin me baltė ose nė bronz tė figurave tė kafshėve, tė shpendėve e mė rrallė tė njerėzve, tė cilėt kishin me kultet fetare.

2. Arti ilir nė periudhėn qytetare

Nė periudhėn qytetare ilire (shek.V- II p.K.) arti figurativ u zhvillua nė njė drejtim tė ri mė tė lartė, me teknikė bashkėkohore. U shfaq skulptura ilire prej guri, me shtatore e portrete, e cila paraqiste figura njerėzish me veshje ilire tek ilirėt. Modelet mė tė mira tė kėsaj skulpture janė zbuluar nė trevat e fiseve ilire tė amanetėve, bylinėve, taulantėve, japodėve e liburnėve. Pėrhapje tė gjerė mori nė tė gjithė Ilirinė arti i punimit tė terrakotave prej balte (figurina tė vogla, tė punuara kryesisht me kallėpe), tė cilat paraqesin zakonisht kultet e kohės. Kėto terrakota shpeshherė i gjejmė tė punuara me frymėzim vendės. Edhe arti dekorativ mori njė zhvillim tė ri, ndonėse u pėrdor mė rrallė. Ai u shtri kryesisht nė artizanatin ilir. Shfaqjet mė tė arrira i gjejmė nė punimin e enėve prej balte ose prej bronzi dhe nė pafat metalike tė brezit. Nė shek.III-II p.K. ndeshim amfora, kupa dhe enė kozmetike tė zbukuruara nė reliev me tema mitologjike, erotike ose bimore. Punimet mė tė njohura janė pafta e brezit e shek.III p.K. e Selcės sė Poshtme (Pogradec), ku paraqiten skena luftėrash, figura shpendėsh e kafshėsh, po kėshtu edhe paftat e Gostilit (nė Malin e Zi) nė veri tė liqenit tė Shkodrės. Arti dekorativ zbatohet nė kėtė kohė edhe nė arkitekturė, sidomos nė varret monumentale.

3. Kultura e ilirėve

Kultura e ilirėve karakterizohet pėr lashtėsinė e traditave tė saj dhe pėr veēoritė etnike qė ka. Ajo arriti lulėzimin e parė tė saj gjatė shek. VIII-V p.K., kur njė sėrė objektesh morėn forma tė pėrkthyera, tipike ilire, me njė art dekorativ tė formuar, qė e dallon atė nga popujt fqinjė. Kjo kulturė u formua nė sajė tė marrėdhėnieve ekonomike e politike ndėrkrahinore ilire, nė kushtet e fuqizimit tė artizanatit vendės dhe tė kėmbimeve tregtare e kulturore me popujt fqinjė. Nė bazėn e kulturės ilire qėndron niveli i lartė i punimit tė qeramikės dhe veēanėrisht i punimit tė objekteve prej argjendi e prej ari, veēanėrisht nė Dardani. Ilirėt pėrdornin forma tė ndryshme enėsh tryeze, enė pėr mbajtjen e ruajtjen e ushqimeve dhe enė rituale. Karakteristike pėr ilirėt janė enėt me dy vegla tė ngritura lart mbi buzė, qė pėrdoreshin pėr tė pirė. Objektet metalike mė tė shumta ishin ato qė pėrdorėshin pėr veshjen dhe zbukurimin e trupit, tė punuara prej hekuri, bronzi, argjendi e mė rrallė prej ari. Me shumicė punoheshin armėt e sulmit e tė mbrojtjes, kryesisht prej hekuri. Ndėr to ka forma qė janė tipike ilire, siē janė hanxhari me kurriz tė pėrkulur dhe pėrkrenarja ilire. Po kėshtu tė ndryshme janė edhe veglat e punės prej hekuri. Gjatė shek. V-II p.K. kultura ilire arriti njė nivel tė ri lulėzimi, me zhvillimin e kulturės qytetare. Karakteristikė dhe meritė e ilirėve ėshtė se ata nuk qėndruan tė izoluar vetėm me kulturėn e tyre tradicionale, por ditėn tė huazonin ēdo gjė pėrparimtare, bashkėkohore, si nė ekonomi, nė organizimin politik, ahtu edhe nė fushėn kulturore. Zhvillimi i kulturės qytetare u shoqėrua me pėrhapjen e ndikimit helen nė Iliri, ashtu si nė tė gjithė Mesdheun. Njė sėre qendrash prehistorike u kthyen nė qytete dhe pėrkrah tyre lindėn shumė qytete tė reja. Kėto qytete ishin tė rrethuara me mure tė fuqishme mbrojtėse, tė pajisura me porta e kulla tė shumta. Arkitektura qytetare ilire u ngrit sipas shembullit tė qyteteve bashkėkohore tė Greqisė, qė nė ate kohė u pėrhap nė gjithė pellgun e Mesdheut. Banesat njė-e dykatėshe ishin tė ngritura me gur tė punuar, me panimetri tė njėjtė me banesat helene. Qytetet u pajisėn me teatro, tempuj, stadiume e gjimnate. Vetėm teatri i Bylisit, i ngritur nė shek.III p.K., zinte 9000 shikues. Pjesė e jetės sė kulturuar ishin edhe shėtitoret e portikėt ku njerėzit, veēanėrisht aristrokraciam, duke shėtitur, zhvillonin biseda shoqėrore, filozofike e politike. Nė kėto vende, gjatė shėtitjes, jepeshin edhe mėsime. Monumente tė kėtilla kulturore janė zbuluar nė gėrmimet erkeologjike nė Bylis e nė Nikaja tė Fierit si dhe nė Dimal (nė rrethin e Beratit). Nė Bylis, pranė teatrit ishte ndėrtuar stadiumi, gjimnazi dhe shėtitorja. Njė teatėr ėshtė zbuluar nė Nikaja, kurse nė Amantie (Plloēa e Vlorės) ėshtė zbuluar njė stadium. Krahas teatrit, muzikės dhe gjimnastikės, u zhvillua edhe letėrsia. Edhe pse nuk kemi tzė trashėguara vepra tė kėtilla, kjo nėnkuptohet nga vetė niveli kulturor i qyteteve ilire. Siē mėsojmė nga historiani grek Plutarku, Pirroja i Epirit shkroi libra pėr artin ushtarak. Rritja e tregtisė me qendrat helene bėri qė tė pėrlqeheshin objektet e prodhuara prej atyre, dhe kjo e detyroi artizanatin ilir t'u pėrshtatej kėrkesave tė tregut dhe tė prodhonte kryesisht objekte me forma helene. Megjithatė, traditat ilire nė artizanat u ruajtėn nė shumė krahina ilire, sidomos nė punishet dardane. Pėrhapje tė gjerė mori gjuha greke, e cila pėrdorej si gjuhė tregtare dhe zyrtare. Megjithėse ilirėt, ashtu si shumė popuj tė tjerė evropianė, nuk kanė lėnė tė shkruar gjuhėn e tyre, gjuha ilire mbeti e gjallė. Pėr kėtė dėshmojnė mbishkrimet e zbuluara, tė cilat japin rreth 1000 fjalė ilire, tė shkruara me alfabetin grek ose latin. Kėto fjalė paraqesin emra ilirė tė njerėzve, tė fiseve, tė perėndive, tė lumenjve, tė qyteteve etj. Gjuha ilire ėshtė gjuhė indo- evropiane dhe ka elemente tė pėrbashkėta me trakishten. Si degė e ilirishtes njihet mesapishtja e shkruar e Italisė sė Jugut. Nga kjo gjuhė janė ruajtur400 mbishkrime tė shkruara me njė alfabet tė veēantė. Pėr njė jetė tė kulturuar tė ilirėve dėshmojnė edhe shkrimtarėt e jashtėm grekė, sipas tė cilėve ilirėt bėnin njė jetė shumė tė hijshme, e donin jetėn shoqėrore dhe ishin shumė tė drejtė e mikpritės.

4. Paganizmi

Paganizmi ėshtė besimi nė shumė perėndi. Ėshtė forma mė e lashtė e besimit qė kishin njerėzit. Njė pėrhapje tė gjerė tek ilirėt pati kulti i Diellit, qė simbolizohej nė formėn e rrethit, tė kryqit tė thyer, tė spirales etj. Kultin e Diellit e ruajtėn edhe banorėt e Apolonisė. Mjaft i pėrhapur ka qenė edhe kulti i gjarprit. Atė e konsideronin mbrojtės tė luftėtarėve dhe mbrojtės tė tė vdekurve; kurse nė mitologjinė e lashtė, gjarpri lidhet edhe me emrin e ilirėve. Nėn ndikimin grek, nė besimet ilire u futėn edhe kultet e perėndive greke, si Zeusi, perėndia e gjithėsisė, Poseidoni, zot i deteve, Armisi, perėndia e blegtorisė etj.

8. Iliria nėn perandorinė Romake

1. Politika e pushtuesve romakė nė Iliri

Nė vitin 167 p.K. pas pushtimit tė Shkodrės, senati romak shpalli se ilirėt do tė ishin tė lirė, se ata qė u bashkuan me romakėt nė luftėn kundėr Gentit do tė pėrjashtoheshin nga taksat, kurse tė tjerėt do tė paguanin gjysmėn e taksave. Pas kėsaj romakėt e ndanė Ilirinė nė disa njėsi administrative. Tokat ilire nė veri tė lumir Mat deri nė Danub u pėrfshinė nė Provincėn e Ilirikut, kurse tokat nė jug tė Matit u pėrfshhinė deri nė Provincėn e Maqedonisė. Nė shek.IV pasuan ndarje tė tjera. Iliria e Jugut u nda nė 4 provinca: Prevali (me qendėr Shkodrėn), Dardania (me qendėr Shkupin), Epiri i Ri (me qendėr Durrėsin) dhe Epiri i Vjetėr (me qendėr Nikopojėn). Liria e premtuar nga romakėt nuk ishte tjetėr veēse fillimi i nėnshtrimit tė plotė ushtarak tė Ilirisė. Ndarjet administrative qė u bėnė dhe njė sėrė masash tė tjera ekonomike e politike dėshmojnė see romakėt qė nė fillim u pėrpoqėn me ēdo mėnyrė tė pengonin ribashkimin e tokave ilire. Ilirėve nuk u lejohej tė mbanin flotė detare ose tė ndėrtonin anije. Ashtu si nė Maqedoninė e pushtuar, edhe nė Iliri asnjėrit nuk i lejohej tė tregonte ose tė martohej pėrtej krahinės ku jetonte. Mbledhjet popullore mund tė bėheshin vetėm brenda ēdo krahine. Shtypja dhe shfytėzimi romak erdhi duke u shtuar. Njė pjesė e banorėve u shpėrngulėn nga trojet e tyre. Shumė banorė u kthyen nė skllevėr. Taksat erdhėn duke u rritur.

2. Kryengritjet ilire

Pesha e rėndė e pushtimit dhe e shfrytėzimit bėri qė ilirėt tė ngriteshin herė pas here nė kryengritje, tė cilat u shtypėn mizorisht nga romakėt. Nė vitin 50. p.K., ngritėn pirustėt, dalmatėt dhe mė vonė parthinėt. Por kryengritja mė e fuqishme ilire ėshtė ajo qė shpėrtheu nė vitin 6 e qė vazhdoi vjet. Nė kryengritje morėn pjesė panonėt, dalmatėt, pirustėt, desidiatėt e shumė fise tė tjera. Kryengritėsit krijuan njė ushtri tė madhe e pėrbėrė prej 200 000 kėmbėsorėsh e 9000 kalorėsish. Drejtimi i pėrgjithshėm iu ngarkua dy udhėheqėsve, Batos dhe Pinit. Komandantėt e kryengritjes ishin shumė tė guximshėm e tė stėrvitur mjaft mirė. Zemėrimi i kryengritėsve u drejtua veēanėrisht kundėr ushtarėve, tregtarėve dhe qytarėve romakė qė ishin vendosur nė Iliri, njė pjesė e madhe e tė cilėve u vranė. Kjo ngjalli tmerr te romakėt. Perandori shpalli nė senatin romak se, po tė mos merreshin masa tė shpejta, pėr 10 ditė armiku do tė hynte brenda nė Romė. Nė dy vjetėt e parė kryengritėsit e ruajtėn pėrparėsinė ushtarake mbi romakėt, por mė pas fiset panone u pėrēanė. Batoja i tradhtoi kryengritėsit prandaj ata e kapėn dhe e vranė. Pini, udhėheqėsi tjetėr i kryengritėsve, u dorėzua te romakėt. Kryengritjen e vazhduan dalmatėt, desidiatėt dhe pirustėt. Kryengritėsit treguan shkathtėsi e vendosmėri tė veēantė. Nė raste rrethimi, pėr tė mos u dorėzuar, ilirėt udhėheqėshin me rrėnjė e barishte, kurse gratė e qyteteve Metul e Arduba, qė tė mos u dorėzoheshin romakėve pushtues, u hodhėn nė zjarr bashkė me fėmijėt e tyre ose u mbytėn nė lumė. Lufta qė bėnė romakėt pėr tė shuar kėtė kryengritje tė madhe u quajt atė kohė si lufta mė e tmerrshme qė bėnė romakėt jashtė iItalisė. Pas shtypjes sė kryengritjes, nė vitin 9 qendresa ilire mori forma tė reja. Pėrhapje tė madhe nė tokat e pushtuara ilire mori lėvizja e kaēakėve, tė cilėt sulmonin tregtarėt dhe ushtrinė romake. Janė shumė tė njohur nė histori kaēakėt dardanė e dalmatė, tė cilėt u shtuan nė njė numėr tepėr tė madh.

3. Ndryshimet nė jetėn qytetare

Amfiteatri i Durrėsit

Tė gjitha kėto luftėra nė Iliri u shoqėruan me shkatėrrime tė mėdha dhe rėnie ekonomike. Gjendja u keqėsua edhe mė shumė nga masat kufizuese qė morėn romakėt. Nė tėrė shtrirjen e ilirėve u pakėsua shumė numri i qyteteve. Disa u shkatėrruan, tė tjera u kthyen nė fshatra ose nė qendra garnizohesh ushtarake. Jeta qytetare u kufizua nė njė numėr tė pakėt qytetesh. Qytetet qė u ruajtėn morėn organizim social.politik romak dhe mbėshteteshin nė rritjen e shfrytėzimit skllavopronar. Ato qytete qė morėn statusin e kolonisė, si Shkodra, Dyrrahu, Bylisi, Butrinti et., patėn njė hov tė ri zhvillimi. Ngritje patėn edhe municipet, qytete tė vogla me pavarėsi tė kufizuar, si Ulpiana afėr Prishtinės. Pėr shkak tė interesave tregtare e ushtarake romake, njė shtrirje tė madhe mori rrjeti rrugor. Shumė e njohur nė botėn antike u bė Via (rruga) Egnatia, e cila lishte Dyrrahun e Apoloninė me Kostandinopojėn. Nė qytet morėn njė lulėzim tė ri skulptura, mozaikėt, ndėrtimi i godinave zyrtare dhe i atyre argėtuese. Nė Apoloni u ngritėn odeoni, biblioteka dhe selia e kėshillit tė qytetit. Durrėsi, me zhvillimin qė mori, u quajt taverna e Adriatikut. Aty u ngrit edhe amfiteatri, ku bėheshin pėrleshje tė gladiatorėve. Ndėrtime tė reja u bėnė nė Butrint, nė Shkup etj. Nė fshat gjendja u keqėsua pa masė. Tokat mė tė mira u shpronėsuan dhe iu dhanė nė pronėsi kolonėve dhe veteranėve romakė, tė cilėt krijuan latifundet. Gjatė periudhės romakė u ndie ndikimi i artit e i kulturės romake si dhe i gjuhės Latine. Nė shek.III-IV nė Perandorinė Romake shpėrtheu kriza social- ekonomike e politike dhe nė vitin 95 Perandoria u nda nė dy pjesė, nė Lindore e nė Perėndimore. Qė nė periudhėn e krizės ekonomike romake, nė trevat ilire filloi njė ripėrtėritje e traditave etnike ilire nė qytete e nė fshatra. Efektet romanizuese tė pushtimit nuk arritėn tė shuanin traditat etnike vendėse, meqenėse ilirėt kishin njė nivel tė lartė kulturor dhe luftėrat e vazhdueshme kundėr pushtuesve e forcuan edhe mė shumė ruajtjen e traditave vendėse nė gjuhė e nė kulturė. Krijimi i bashkėsive tė lira fshatare ilire qė nė shek.III-IV, i dha nė njė hov tė ri ripėrsėritjes sė trashėgimisė kulturore. Pas dhėnies sė qytetarisė romake tė gjithė banorėve tė lirė tė Perandorisė romake (viti 212), ilirėt filluan tė luanin rol tė rėndėsishėm nė ekonomi, nė administratė e nė ushtri, aq sa disa komandantė ilirė u shpallėn perandorė tė tė gjithė shtetit romak. Gjatė shek.III-IV njihen si perandorė romakė me prejardhje ilire Kaludi II, Aureliani, Deci. Ndėr perandorėt romakė mė tė mėdhenj ilirė janė Diokleciani dhe Konstandini i Madh.

Shqipėria nė Perandorinė bizante (Shek- IV-XIV). Principatat Shqiptare 9-10. Shqipėria nė shekujt e parė tė Mesjetės!

1. Shqipėria- provincė e Bizantit

Nė vitin 95, Perandoria Romake u nda nė dy pjesė tė veēanta e tė pavarura nga njėra-tjetra: Perandoria Romake e Perėndimit, me kryeqytet Romėn, dhe Perandoria Romake e Lindjes, ose siē quhet ndryshe Perandoria Bozante. Kryeqytet i kėsaj tė fundit u bė Kostandinopoja, e quajtur pėr nder tė perandorit tė Konstandin i Madh, themelues i saj mė 330. Provincat e Ilirikut, ndėr tė cilat Prevali, Dardania, Epiri i Ri dhe Epiri i Vjetėr, iu bashkangjitėn Perandorisė Bozante, nė suazėn e sė cilės qėndruan pėr gati 10 shekuj. Pozita gjeografike nė kufi me Italinė e rriti sė tepėrmi rolin e kėtyre trevave nė kuadrin e Perandorisė Bozante. Ato u kthyen nė njė nyje komunikimi ndėrmjet Lindjes e Perėndimit. Njė rol tė tillė e favorizonte ekzistenca e porteve tė rėndėsishme dhe e rrjetit rrugor qė fillonte nga brigjet lindore tė Adriatikut e tė Jonit dhe shtrihej nė thellėsi tė gadishullit, duke lidhur me bregdetin qendra tė tilla tė rėndėsishme, si Nishi, Shkupi, Ohri, Kosturi, Selaniku, e vetė Kostandinopoja. Ashtu si nė shekujt e mėparshėm, Via Egnatia vazhdoi ta luante rolin kryesor tė komunikimit ndėrmjet provincave tė Perandorisė nė rrafshin horizontal. Me zotėrimin e kėsaj rruge lidhen njė sėrė betejash tė mėdha ushtarake qė u zhvilluan nė truallin shqiptar nė shekujt e mesjetės: Durrėsi, "metropoli i Ilirukut", ishte pa diskutim porti kryesor i Bizantit nė krahun perėndimor tė tij. Aty ndodheshin punishte dhe arsenale pėr pajisjen e ushtrisė dhe tė flotės perandorake. Megjithėse u dėmtua nga tėrmetet e viteve 345 e 518, qyteti u rimėkėmb e u pasurua me ndėrtesa tė reja publike e private. Nė Durrės u zhvillua njė shtresė e fuqishme e aristrokracisė civile, ushtarake e kishtare, qė luajti rol tė rėndėsishėm nė jetėn e qytetit e mė gjerė. Nė vitin 491njė pėrfaqėsues i saj arriti tė bėhej perandor i Bizantit, me emrin Anastasi I (491-518). Perandori Anastas bėri mjaft ndėrtime nė qytetin e tij tė lindjes. Ai ngriti hipodromin dhe muret e fuqishme rrethuese qė mund tė shihen ende sot dhe qė e bėnė Durrėsin tė papushtueshėm nė tallazet e shekujve. Pėrveē Durrėsit, njė numėr qytetesh e kėshtjellash u trashėguan nga periudha antike, si Shkodra, Lezha, Vlora, Bylisi, Berati (Pulkeropolis), Amantia, Butrinti, Adrianopoja (pranė Gjirokastrės) etj. U krijuan edhe qytete tė reja si Skampini (Elbasani) dhe Onhesmi (Saranda). Por nė kushtet e reja historike, qė u karakterizuan pėrgjithėsisht nga kriza e jetės qytetare, njė pjesė e kėtyre qyteteve u rudhėn nė funksionet e tyre dhe mbijetuan thjesht si kėshtjella ushtarake ose si qendra kishtare, kurse kėshtjella tė tjera, si Onhesmi, Skampini, Amantia nuk pėrmenden mė pas shekullit VI.

2. Pėrhapja e krishterimit nė Shqipėri

Ndėr dukuritė mė tė rėndėsishme qė shoqėruan kalimin nė mesjetė ishte pėrhapja e krishterimit, qė u bė fe zyrtare nė kohėn e perandorit Kostandin (fillimi shek.IV). Krishterimi hodhi rrėnjė nė trevat e Ilirisė qysh nė shekujt e parė tė erės sonė. Si kudo, edhe kėtu vatra tė krishterimit u bėnė qendrat qytetare, ku u ngritėn bashkėsitė e para fetrare dhe vendet e kultit tė ri kristian. Me pėrsosjen e organizimit kishtar, nė qytetet kryesore u krijuan peshkopatat, qė e shtrinin juridiksionin e tyre nė gjithė krahinėn (dioqezėn). Peshkopatat u ngritėn nė qytetet mė tė mėdha e mė tė vjetra, si nė Lezhė, nė Bylis, nė Apoloni, nė Amantia, nė Aulona (Vlorė), nė Butrint, nė Adrianopojė, nė Finiq, nė Onhesėm, nė Nikopojė etj. Peshkopatat vareshin nga metropolitė, tė vendosura nė qendrat e provincave. Nė trevat shqiptare, nė shekujt IV-IX funksiononin metropolitė e SHkodrės (Prevali), e Shkupit (Dardani), e Durrėsit (Epiri i Ri), e Nikopojės (Epiri i Vjetėr). Kėto metropoli kishin pėrkatėsisht , 3, 5, 8 e 9 peshkopata varėse (sufragane). Peshkopėt e provincvave mblidheshin periodikisht, nėn kryesinė e metropolitit, nė sinodet provinciale, ku diskutohej dhe vendosej pėr ēėshtje qė kishin tė bėnin me besimin dhe me klerin lokal. Kursse metropolitėt dhe krerėt e peshkopatave mė tė rėndėsishme shqiptare merrnin pjesė nė koncilet ekumenike, ku diskutoheshin prebleme qė kishin tė bėnin me dogmėn e krishtere nė pėrgjithėsi dhe me hierarkinė e lartė kishtare. Kėshtu, nė koncilin e Efesit, mė 41, mori pjesė dhe metropoliti i Durrėsit, Eukariti, i shoqėruar nga varėsit e tij, peshkopėt e Apolonisė e tė Bylisit, si dhe metropoliti i SHkodrės. Ndonėse politikisht trevat shqiptare bėnin pjesė nė Perandorinė e Lindjes, nga pikėpamja kishtare ato u vunė nėn autoritetin e papės sė Romės. Pėr t'i forcuar lidhjet e tijh me kishėn e kėtyre vendeve, papa caktoi njė vikar (mėmkėmbės) tė pėrgjithshėm me qendėr nė Selanik, qė kishte pėr detyrė tė shuguronte peshkopėt e Ilirikut, tė kryesonte sinodet e provincave dhe tė zgjidhte grindjet kishtare, pėrveē rasteve tė rėnda, qė ishin nė kompetencė tė Romės. Nė shek.V u shtuan pėrpjekjet e Patrikanės sė Kostandinopojės pėr t'i shkėputur peshkopatat e Ilirikut Lindor nga Roma e pėr t'i futur nėn varėsinė e vet. Por kėto pėrpjekje ndeshėn nė kundėrshimin e papės dhe tė vetė peshkopėve vendės, tė cilėt e shquan pėr besnikėri ndaj Romės, veēanėrisht peshkopėt e Dardanisė. Perandori Justinian (527-565) me origjinė ilire, e njohu pushtetin e papės mbi kishėn e Ilirikut. Krahas Selanikut, ai ngriti njė vikariat tė dytė nė Shkup, afėr fshatit tė tij tė lindjes, Tauresium, qė e quajti Justiniana Prima. Kisha e Dardanisė dhe e Prevalit u vu nė varėsi tė kėtij tė fundit, ndėrkohė qė peshkopatat e Epirit tė Ri e tė Epirit tė Vjetėr vazhduan tė vareshin nga vikariati i Selanikut. Tė dy vikariatėt, i Shkupit dhe i Selanikut, mbetėn nėn autoritetin e papės sė Romės. Por gjendja ndryshoi krejtėsisht nė kohėn kur nė Bizant shpėrtheu e ashtuquajtura "lufta kundėr ikonave" (ikonoklastia) mė 70. Nė kėtė rast, peshkopėt e Ilirikut iu kundėrvunė politikės zyrtare bizante. Perandori ikonoklast, Leoni III, e shfrytėzoi kėtė rrethanė pėr ta shkėputur kishėn e Ilirikut nga Roma e pėr ta lidhur atė me Patrikanėn e Kostandinopojės (72). Megjithatė, mjaft peshkopė shqiptarė vazhduan edhe paskėtaj t'i mbanin lidhjet me Romėn. Periudha e hershme e krishterimit nė Shqipėri, pėrveēėsee nga dokumentet historike, dėshmohet edhe nga njė numėr i konsiderueshėm monumentesh kulti. Shprehja mė e arrirė e tyre janė bazilikat, mbeturina tė tė cilave shihen ende sot nė Skampė (Elbasan), Amantie, Ballsh, Mesaplik (Vlorė), Arapaj (Durrės). Pėr t'u veēuatr ėshtė bazikika e Butrinit, qė ruhet nė gjendje mjaft tė mirė. Kisha mė tė vogla paleokristiane janė zbuluar nė Tiranė, Lin (Pogradec), Paleokastėr (pranė Gjirokastrės), Jermė, Bylis etj. Ndėr dėshmitė mė me vlerė tė arkitekturės dhe tė artit paleokristian nė Shqipėri ėshtė Baptisteri i Butrinit. Ai renditet ndėr realizimet mė tė shquara nė fushėn e baptisterėve me planimetri qendrore. Salla e pagėzimit ka planimetri rrethore. Dy rrathė koncentrikė me 16 kolona e ndajnė sallėn nė tri unaza, nė qendėr tė tė cilave ndodhet vaska e pagėzimit. Kolonat janė marrė nga ndėrtesa antike. Nė Baptisterin e Butrinit si dhe nė pjesėn mė tė madhe tė bazilikave dhe tė kishave paleokristiane tė zbuluara nė vendin tonė ka gjetur zbatim tė gjerė teknika e mozaikut. Me tė janė zbukuruar sipėrfaqe tė tėra, lryesisht, dyshemetė. Nė kėta mozaikė mbizotėrojnė motivet zoomorfe, floreale dhe gjeometrike, karakteristikė e artit dhe e simbolikės kristiane.

3. Shqipėria nė kohėn e dyndjes sė popujve dhe tė vendosjes sė sllavėve nė Ballkan

Kalimi nga antiketi nė mesjetė u karakterizua nga ndryshime e pėrmbysje tė mėdha politike, social-okonomike, kulturore dhe etnike nė botėn e vjetėr. Ashtu si trevat e tjera ballkanike, edhe viset ilire nuk iu shmangėn goditjeve tė popujve "barbarė", qė kapėrcenin kufirin e Danubit e depėrtonin nė thellėsi tė jugut. Gotė, hunė, antė, herulė, gepidė, avarė, e mė nė fund edhe sllavė shkelėn gjatė shekujve V-VI Ilirikun dhe mbollėn kudo shkatėrrim e pasiguri. Perandorėt bizantė u pėrpoqėn t'i frenonoim sulmet barbare duke ngritur sisteme tė fortifikuara nė viset e rrezikuara. Perandori Justinian (527-565) ndėrtoi dhe rindėrtoi pėr kėtė qėllim 167 kėshtjella nė provincat e Prevalit, tė Dardanisė, tė Epirit tė Ri dhe tė Epirit tė Vjetėr. Nga fundi i shek.VI, dyndjet e popujve, veēanėrisht ato avarosllave u intensifikuan sė tepėrmi. Duke ardhur nga veriu, sllavėt shpėrthyen nė Maqedoni, Trakė, Tesali, Atikė e Peloponez. Sulme tė izoluara sllave u bėnė edhe nė provincat ilire tė Epirit tė Ri dhe tė Epirit tė Vjetėr. Si pasojė e tyre, njė numėr qyteetsh tė vjetra pėrfshirė edhe Durrėsin, u dėmtuan rėndė. Qyteti i Lezhės u mor nga sllavėt rreth vitit 590 dhe u mbajt prej tyre pėr disa vjet. Dyndjet sllave u shoqėruan me njė dukuri tė re, me atė tė kolonizmit sllav, qė njohu kulmin e vet gjatė sundimit tė perandorit HerakØØel (610-649). Perandoria Bizante u detyrua tė lejonte ngulitjen e masave sllave nė vise tė ndryshme tė Ballkanit. Pėr rrjedhojė, nė fillimet e shek. VII, mjaft treva si Dakia, Maqedonia, Traka e Peloponezi pėsuan ndryshime tė mėdha nė strukturėn e tyre etnike. Edhe bota e madhe ilire pėsoi rrudhje tė ndjeshme. Masa sllave u vendosėn nė viset e Ilirisė Veriore, kurse nė provincat ilire tė Prevalit, tė Dardanisė, tė Epirit tė Ri dhe tė Epirit tė Vjetėr pati infiltrime grupesh tė vogla sllave, qė me kohė u tėrhoqėn pėrsėri ose u asimiluan. Sidoqoftė, burimet historike dhe gjetjet arkelogjike e pėrjashtojnė kolonizimin sllav tė kėtyre katėr provincave qė pėrfaqėsojnė hapėrsirėn etnike tė shqiptarėve gjatė mesjetės e deri nė kohėt e reja. nė Preval, i cili nė kohėt e mesme u quajt me emrat Diokle e Zetė, nė Dardani (Kosovė), nė Maqedoninė e sotme Perėndimore, nė Epirin e Ri (Arbanon) e nė Epirin e Vjetėr (Shqipėria e Poshtme), popullsia autoktone shqiptare pėrbėnte njė masė kompakte dhe homogjene. Por ishuj tė popullsisė sė vjetėr ilire vazhduan tė mbijetonin deri nė fund tė mesjetės edhe pėrtej kėsaj shtrirjeje, nė viset e Raguzės (Dubrovnikut), deri thellė nė Bosnjė e Hercegovinė, ose nė brezin Maqedoni-Tesali, nė kufi me Epirin. Deri nė fund tė periudhės osmane kėtu dėshmohen vendbanime masive shqiptare. Elementi shqiptar ka qenė nė jug tė Gjirit tė Artės, nė Etoli dhe nė Akarnani, ku edhe sot hasen gjurmė tė toponimisė sė vjetėr Shqiptare.

4. Shqiptarėt pasardhės tė ilirėve

Nė tė gjithė kėtė shtrirje gjeografike tė pėrfaqėsuar nga provincat e Prevalit, tė Dardanisė, tė Epirit tė Ri dhe tė Epirit tė Vjetėr, qė njihet si atdheu mesjetar i Shqiptarėve, mbi bazėn e elementit tė vjetėr ilir u zhvilluan proceset etno-gjenetike tė formimit tė popullit shqiptar. Bazuar nė lidhjet gjenetike tė shqipes me ilirishten si dhe me marrėdhėniet e shqipes me gjuhėt e vjetra greke-latine e trakorumune, shkenca ka arritur nė pėrfundimin se folėsit e hershėm tė asaj gjuhe, arbrit, kanė populluar njė trevė qė ishte nė kontakt me tė tria kėto grupe gjuhėsore dhe qė, pėr rrjedhojė, pėrputhet me trevėn ku ata banojnė ende sot. Ky pėrfundim mbėshtetet edhe nga tė dhėnat e arkeologjisė. Kultura e hershme materiale e shqiptarėve (arbėrve), e njohur pėrgjithėsisht me emrin "kultura e Komanit", sipas emrit tė fshatit, ku u gjetėn mė 1898 gjurmėt e saj flet qartė pėr vazhdimin e traditave ilire dhe pėr marrėdhėnie tė pandėrprera me kulturėn romane-bizante tė epokės sė kapėrcimit nga lashtėsia nė mesjetė. Gjurmė tė kulturės arbėrore tė Komanit janė gjetur sė fundi edhe nė rrethet e Lezhės, tė Krujės, tė Tiranės, tė Mirditės, tė Pukės, tė Matit, tė Kukėsit, tė Ohrit etj. Sė fundi, vetė emri i shqiptarėve tė hershėm, i arbėrve (lat. Albani, greq. Arbanoi) e ka origjinėn te fisi ilir me tė njėjtin emėr, qė Ptolemeu, gjeograf i shek.II e lokalizon nė viset midis Durrėsit e Dibrės. Po kėshtu, historiani bizantin i shek.XI, Ataliati, njofton se banorėt e kėsaj treve me rėndėsi tė veēantė gjeostrategjike vazhdonin tė quheshin arbėr (arbanoi) edhe nė kohėn e tij. Ky emėr u pėrgjithėsua edhe pėr popullsinė shqiptare tė trevave tė tjera qė mė parpara emėrtohej sipas emrave tė krahinave ose tė qyteteve. Burimet historike tregojnė se viset shqiptare gjatė mesjetės shtriheshin nga Gryka e Kotorrit nė veri, deri nė Gjirin e Artės, nė jug. Tė gjitha ato treva nė atė kohė pėrfshiheshin nėn emėrtimin Arbėria (Albania).

5. Riorganizimi administrativ i trojeve shqiptare.

Shqipėria dhe Mbretėria Bullgare (shek.IX-X) Pas dyndjeve sllave nė ballkan, Shqipėria, ndonėse mbetej gjithnjė provincė bizante, i humbi lidhjet tokėsore me Perandorinė. Nė kėto kushte, nė qytete ose jashtė tyre po zhvilloheshin struktura autonome tė qeverisjes, qė pėrfaqėsoheshin nga fisnikėt e qyteteve (arkondėt) dhe nga bujaria e fshatit. Por nga fillimi i shek.IX, situata politike nė Perandorinė Bizantine ndryshoi. E ēliruar nga presioni i arabėve nė Lindje, ajo i drejtoi sytė nga provincat e saj perėndimore, si Italia e Jugut, Dalmacia e Shqipėria, qė qenė bėrė objekt i sulmeve arabe, bullgare e franke. Pėr kėtė arsye, duke filluar nga ajo kohė, Perandoria Bizantine e forcoi praninė e saj nė kėto provinca nėpėrmjet riorganizimit tė tyre administrativ dhe krijimit tė provincave ushtarake, themave. Trevat shqiptare u pėrfshinė nė themat e Durrėsit (shtrirja Tivar-Vlorė) tė Nikopojės, qė mbėrrinte deri nė Gjirin e Korintit, e tė Selanikut, qė pėrfshinte edhe viset lindore shqiptare (tė Madeqonisė sė sotme Perėndimore) dhe atė tė Kosovės. Mė vonė kėtu u krijua njė themė e re, ajo e Shkupit. Nė krye tė themės qėndronte njė funksionar i lartė bizantin, strategu, i veshur njėherėsh me pushtet ushtarak e civil. Strategu i themės sė Durrėsit dhe ai i Nikopojės quheshin edhe dukė. Nėn urdhrat e tyre ishte njė aparat i tėrė nėpunėsish ushtarake e civilė qė shėrbenin nė qendėr e nė bazė. Organizimi i ri i themave synonte tė konsildonte forcėn ushtarake bizantine nėpėrmjet krijimit tė njė ushtrie tė rekrutuar nė vend, nga radhėt e stratiotėve (bujqve-ushtarė) qė kishin tė drejtėn e shfrytėzimit tė njė parcele toke kundrejt kryerjes sė shėrbimit ushtarak. Integrimi i forcave vendėse nė ushtrinė e themės sė Durrėsit bėri qė shumė fisnikė shqiptarė tė ngjitnin shkallėt e karrierės ushtarake dhe tė arrinin poste tė larta, deri nė atė tė strategut. Regjimi i themave nė Shqipėri nėnkuptonte marrėdhėnie tė caktuara tė pushtetit qendror bizantin me forcat dhe me strukturt vendėse. Shqiptarėt do tė jepnin ndihmesė ushtarake pėr tė mbrojtur, nė emėr tė perandorisė, nė radhė tė parė trevat e tyre. Nė tė njėjten kohė ata liroheshin nga detyrimet kryesore fiskale kundrejt arkės perandorake dhe ē'ėshtė mė kryesorja, fitonin njė shkallė tė lartė autonomie politike. Megjithėse qėllimi kryesor pėr tė cilin u ngritėn themat e Perėndimit ishte frenimi i ekspansionit tė shtetit bullgar, ky i fundit, nga gjysma e shek.IX e sidomos nėn sundimin e car Simeonit (893-927), ankesoi dora-dorės territore tė Tesalisė, tė themės sė Nikopojės dhe tė themės sė Durrėsit. Pas Simeonit qe car Samueli (976-1014) qė i dha Mbretėrisė Bullgare shtrirjen e saj mė tė gjerė. Aty nga viti 990 Samueli pushtoi qytetin e Durrėsit. Pastaj ai vuri nėn kontroll edhe krahinėn e Dioklesė. Princi i saj Gjon Vladimiri pranoi tė njihte pushtetin e carit bullgar, dhe si provė basnikėrie u martua me Kosarėn, vajzėn e Samuelit. Me ardhjen nė fron tė perandorit Bazili II, Perandoria Bizantine kaloi nė sulm nė tė gjtiha frontet. Mė 1105 patrici durrsak Gjon Krisili, pasi mori njė sėrė premtimesh, ia dorėzoi qytetin e tij perandorit bizantin. Po atė kohė Samueli e humbi kontrollin mbi Dioklenė. Mė 1018 mbeturinat e fundit tė forcave bullgare, tė komanduara nga djemtė e Samuelit (cari bullgar ndėrkohė kishte vdekur), pėsuan afėr Beratit disfatėn pėrfudimtare nė luftė bizantinėt. Kjo ngjarje shėnoi rivendosjen e pushtetit nė trevat shqiptare.

11. Shqipėria nė Shek. XI-XII

1. Zhvillimi i marrėdhėnieve feudale. Fisnikėt shqiptarė

Kapėrcimi i mijėvjeēarit tė parė u karakterizua nga ndryshime tė thella nė strukturat ekonomike e sociale tė shoqėrisė shqiptare. Si rezultat i njė procesi qė vazhdonte prej kohėsh, nė shek.XI ishte krijuar njė klasė pronarėsh tė mėdhenj (dinatėt), qė pėrbėhej nga pjesėtarė tė aristrokacisė civile dhe tė klerit. Ndėrkohė, nė krahun tjetėr qe shtuar masa e pronarėve tė vegjėl dhe e bujqėve ushtarė (stratiotė), qė pėr njėren ose pėr tjetrėn arsye i humbnin pronat e tyre dhe detyroheshin tė vendoseshin nė pronat e dinatėve e t’i punonin ato si qiramarrės (mortites) ose si punėtorė me mėditje (mistotes). Procesi i fedualizmit u pėrshpejtua sė tepėrmi me zbatimin e institucionit tė pronjės nga shteti bizantin. Pronja pėrfaqėsonte njė numėr tė caktuar ekonomish fshatare qė perandori bizantin me anė tė njė diplome tė posaēme (krysobullė) ia jepte njė personi pėr pėrdorim.Zotėruesi i pronjės kishte tė drejtė tė mbante pėr vete njė pjesė tė detyrimeve qė bujqit e pronjės sė tij mė pėrpara ia dotėzonin shtetit. Nga ana e tij, pronjari ishte i detyruar qė, pėr sa kohė mbante pronjėn, tė kryente bashkė me trupėn e tij shėrbim ushtarak pėr perandorin. Nė Shqipėri, format e para tė pronjės dėshmohen qė nė fillimet e shek.XI. Dokumente tė tjera tė mėvonshme vėrtetojnė se marrėdhėniet feudale kishin pėrparuar nė zonat bujqėsore tė vendit, nė fushėn bregdetare perėndimore si dhe nė krahinėn e Devollit, nė atė tė Dibrės, tė Kosovės etj. Kėtu pėrmenden gjithnjė e mė shpesh bujarė nga familjet Skurra, Arianiti, Muzaka, Vrana etj., qė ngjitėnshkallėt mė tė larta tė karrierės ushtarake nė provincė e nė qendėr. Kėshtu, aty nga viti 1001 patrici David Arianiti ishte caktuar strateg i Selanikut. Njė i afėrm i tij, Kostandin Arianiti, me titullin magistėr, rreth vitit 1050 kryente detyrėn e komandantit tė provincave perėndimore, kurse durrsaku Gjon Vrana, mė 1185, ishte dukė i themės sė Durrėsit. Njė bujar nga Muzakajt e Oparit aty nga viti 1080 bėnte pjesė nė rrethin e komandantėve mė tė besuar tė perandorit bizantin Aleski I Komnen. Perandorėt bizantinė u dhanė bujarėve shqiptarė pronja, privilgje, si edhe tituj nga mė tė lakmueshmit. Ndonjė familje shqiptare, si p.sh., jo e princėrve tė Arbirit, nė shek.XIII, e Skurrajve, e Topijave dhe e Shpatajve tė Epirit, nė shek.XIII-XV, arritėn tė krijonin edh lidhje familjare me dinastitė perandorike bizantine si dhe me dinastitė perėndimore. Zhvillimi i marrėdhėnieve feudale u shoqėrua edhe me tronditje tė mėdha sociale. Gjatė gjithė shek.XI shqiptarėt morėn pjesė nė njė varg kryengritjesh qė drejtoheshin kundėr politikės fiskale tė shtetit bizantin. Herė-herė kėto lėvizje merrnin karakter tė hapur politik. Kėshtu, mė 1043 shqiptarėt u bashkuan me kryengritjen e strategut bizantin tė Sicilisė, Gjergj Maniakut.

2. Normanėt dhe kryqėzatat nė Shqipėri

Nė gjysmėn e dytė tė shek.XI pozita e jashtme e Shqipėrisė pėsoi njė ndryshim tė madh nė varėsi me ngjarjet qė po zhvilloheshin nė Perėndim, posaēėrisht nė Itali. Nė vitin 1071, nėn goditjen e nomanėve, Perandoria Bizantine u detyrua tė braktiste pėrgjithmonė zotėrimet e saj nė Sicili e nė Italinė e Jugut. Nėn drejtimin e prijėsit tė tyre Robert Guiskardit, normanėt krijuan aty njė mbretėri tė fortė qė zbatoi menjėherė politikėn e pushtimeve nė Lindje. Shqipėria, qė pėrbėnte kufirin perėndimor tė Perandorisė Bizantine, merrte pėr normanėt e Sicilisė funksionin e njė kryeure ekspansionin e tyre nė Ballkanin bizantin. Nė pranverėn e vitit 1081 ushtritė normane, tė komanduara nga Robert Guiskardi dhe djali i tij Boemundi, zbarkuan nė bregdetin shqiptar dhe pushtuan njėrėn pas tjetrės Vlorėn, Kaninėn, Orikumin, Bylisin e Butrintin. Prej kėndej, normanėt iu drejtuan Durrėsit dhe e rrethuan atė nga toka dhe nga deti. Nė tetor tė atij viti mbėrriti nė Shqipėri vetė perandori bizantin Aleksi I Komnen, i cili i sulmoi forcat normane nė njė vend tė hapur afėr Durrėsit. Bizantinėt pėsuan njė disfatė tė rėndė. Perandori ALeks Komneni, sė bashku me dukėn e Durrėsit e me mbeturinat e ushtrisė sė tij, u tėrhoq nė drejtim tė Ohrit, ndėrkohė qė mbrojtja e ushtrisė sė tij, u tėrhoq nė drejtim tė Ohrit, ndėrkohė qė mbrojtja e Durrėsit iu besua komandantit shqiptar tė Arbanonit (treva midis Durrėsit, Dibrės e Ohrit). Por, nė shkurt tė vitit 1082, qyteti ra nė dorė tė normanėve, si rezultat i tradhtisė sė kolonėve venecianė qė ndodheshin nė qytet. Paskėtaj ushtritė normane u lėshuan nė drejtim tė lindjes, por sa mė shumė pėrparonin nė thellėsi tė vendit, aq mė tepėr dobėsohej forca e tyre goditėse dhe aq mė shumė fuqizohej qėndresa e ushtrive bizantine tė ndihmuara nga popullsia vendėse. Kėshtu, nė vitin 1084, Robert Guiskardi ishte i detyruar tė tėrhiqte trupat e tij nga Shqipėria. Mė 1107, normanėt e Iztalisė sė Jugut, nėn komandėn e Boemindit, pushtuan pėrsėri bregdetin shqiptar. Nė atė rast krahina e Arbanotit u bė vatra kryesore e qendresės. Normanėt edhe kėsaj radhe u tėrhoqėn. Rreth njė shekull pas ekspeditės sė tyre tė parė, normanėt bėnė pėrpjekjen e fundit pėr tė pushtuar Perandorinė Bizantine (1185). Atė kohė marrėdhėniet e shqiptarėve me Bizantin ishin nė krizė tė thellė dhe fushata e normanėve zhvillohej nė njė terren tė favorshėm. Qysh pėrpara fillimit tė ekspeditės, banorėt e Vajenetisė (Ēamėrisė) kishin ngritur krye kundėr perandorit bizantin. I pakėnaqur ndaj kėtij tė fundit, strategu shqiptar i Durrėsit, Gjon Vrana, ia dorėzoi pa luftė qytetin mbretit norman Guljelmi II. Tė njėjtėn gjė bėnė me Selanikun luftėtarėt nga Kunavia e Arbanotit, qė qenė caktuar pėr mbrojtjen e tij. Fushata e vitit 1185, ndonėse pėrparoi mė shumė se tė tjerat, nė fund tė fundit pėrfundoi edhe ajo me tėheqjen e forcave normane nga Shqipėria. Por me atė rast u pa qartė se pushteti bizantin nė Shqipėri ishte dobėsuar si asnjėherė.

3. Gjendja kishtare nė Shqipėri

Qė nga shek.VIII, tė gjtiha peshkopatat shqiptare u vunė nė varėsi tė Patrikanės tė Kostandinopojės. Megjithatė, disa nga kėto i ruajtėn marrėdhėniet me Romėn. Kjo vlen nė mėnyrė tė veēantė pėr peshkopatat e Dioklesė. Nė kuadrin e pėrpjekjeve tė tyre pėr pavarėsi nga Bizanti, princėrit e Dioklesė i pėrkrahėn pėrpjekjet e kishės sė atjeshme pėr t'u shkėputur nga Kostndinopoja e pėr t'u lidhur me Papatin. Nė kėtė mėnyrė, ndarja pėrfundimtare e kishave e vitit 1054, nė kishė katolike tė Perėndimit dhe nė kishė ortodokse tė Lindjes, i gjeti peshkopatat diokleate tė Tivarit, tė Ulqinit, tė Shkodrės, tė Pultit, tė Drishit tė lidhura administrativisht me Papatin. Selitė peshkopale nė fjlaė u vunė nėn varėsinė e Tivarit, qė u ngrit nė rangun e kryepeshkopatės. Duke u nisur nga Dioklea, riti katolik filloi tė pėrhapej edhe ndėr treva tė tjera qė tradicionalisht kishin qenė tė lidhura me kishėn e Kostandinopojės. Nė gjysmėn e dytė tė shek.XII rezulton se edhe Peshkopata e Arbrit (Arbnotit) kishte kaluar me papėn. Riti katolik u pėrhap edhe nė viset e Dardanisė sė vjetėr (Kosovė e Maqedoni Veriperėndimore), qė deri nė atė kohė kishin qenė nė varėsi tė kryepeshkopatės sė fuqishme bizantine-ortodokse tė Ohrit. Duke filluar nga viti 1204 aty dėshmohet prania e kishave katolike-romane si nė Prizren, nė Shkup, nė Graēanicė, nė Trepēė, nė Novobėrde etj. Pėrhapja e ritit katolik nė Kosovė e nė treva tė tjera veriore shqiptare ėshtė lidhur me pushtimin e tyre nė atė kohė nga ana e shtetit serb tė Rashės. Lėvizja fetare mori njė karakter tė theksuar kombėtar. Kjo qe arsyeja qė shteti dhe kisha serbe ndėrmorėn njė luftė tė egėr pėr t'i shkėputur shqiptarėt nga "herezia katolike" e pėr t'i detyruar ata tė futeshin e tė ripagėzoheshin nė kishėn ortodokėse serbe. Ndonėse nė Veri arriti suksese tė rėndėsishme, katolicizmi nuk mundi ta shtrinte ndikimin e vet nė viset jugore shqiptare. Pėrpjekjet e Papatit nė kėtė drejtim nuk mundėn t'i rrezikonin asnjėherė seriozisht pozitat e kishės sė Kostandinopojės. Pėrveē kėsaj u krijua njė zonė katolike nė veri dhe njė tjetėr ortodokse nė jug. Midis tyre, nė Shqipėrinė e Mesme (Arbanon) u pėrvijua njė trevė, qė nė pikėpamje kishtare mbeti e pėrcaktuar deri nė kohėn e pushtimit osman.

12. Luftėrat Politike nė Shqipėri nė shek.XII-XIII. Principiata e Arbrit

1. Ekspansioni i shtetit serb tė Rashės nė viset veriore shqiptare

Nė periudhėn e kalimit nga shek. XII nė shek XIII pati njė ndryshim tė madh tė rrethanave politike brenda dhe jashtė Shqipėrisė. Forcimi i pėrpjekjeve pėr shkėputje nga Bizanti, nga njėra anė, dhe rėnia e shpejtė e Perandorisė, nga ana tjetėr, favorizuan krijimin e shteteve tė reja nė Ballkan. Tė tilla qenė Mbretėria Serbe e Rashės, Mbretėria Bullgare, Principiata e Arbrit dhe Despotati i Artės (i Epirit). Shteti serb i Rashės u krijua aty nga fundi i shek.XII dhe fillimisht pėrfshiu krahinėn e Rashės, nė veri tė Novipazarit, qė ishte njėkohėsisht atdheu i parė i serbėve. Por nė dy dhjetėvjeēarėt e fundit tė shek.XII, zhupani i madh serb Stefan Nemanja mundi t'i shtrinte kufijtė e shtetit tė tij nė drejtim tė jugut dhe tė jugperėndimit. Kronikat e vjetra serbe thonė se nė vitet e fundit tė shek.XII Nemanja arriti tė merrte pjesėn mė tė madhe tė Shqipėrisė sė Sipėrme (Dioklenė dhe Kosovėn). Po sipas kėtyre kronikave, serbėt shkretuan me atė rast qytetet e lulėzuara tė Ulqinit, tė Tivarit, tė Shkodrės, tė Drishtit dhe tė Danjės. Nė vendet e pushtuara, paria vendėse u shpronėsua, qytetet u ngarkuan me tribute tė rėnda. Nė Kosovė dhe nė Diokle kishat e manastiret u zunė nga pushtuesit qė dėbuan andej klerin vendės shqiptar dhe vunė klerikė sllavė. Shumė shpejt mbretėrit serbė e lanė Rashėn dhe e zhvendosėn rezidencėn e tyre nė qendrat e pasura tė posapushtuara. Mė 1250 edhe kisha serbe, tashmė autoqefale, e transferoi selinė e saj nga Ziēa nė Pejė. E mbėshtetur fuqimisht nga mbretėrit serbė, ajo iu vu punės pėr asimlimin fetaro-kulturor tė popullsisė shqiptare nėpėrmjet konvertimit (ndėrrimit) tė dhunshėm tė saj nė ortodoksinė serbe.

2. Principiata e Arbrit

Duke filluar nga shek.XI, burimet historike i japin njhė vend tė veēantė viseve shqiptare midis Drinit e SHkumbinit ,tė cilat quheshin Arabnon (Arbėr). Qė nė kohė kėtu ishin zhvilluar struktura politike autonome. Perandoria Bizantine, e ndohdur nė vėshtirėsi tė mėdha, ishte e shtrėnguar t'i njhte fisnikėrisė sė Arbrit tė drejta e privilegje gjithnjė mė tė mėdha. Mė 1166 burimet historike perėndim pėr herė tė parė njė dinjitar vendės me titullin prior Arbanensis (i pari i Arbrit). Nė fund tė shek.XII, nė Arbėr sundonte njė dinasti vendėse. Themeluesi i saj ishte Progoni (1190-1198). Sundimin e tij e trashėguan bijtė, nė fillim Gjini (1198-1208) e pas tij Dhimitri (1208-1216). Nėn drejtimin e kėtij tė fundit Principiata e Arbrit arriti kulmin e fuqisė sė saj. Dokumentet perėndimore tė kohės i atribuojnė atij titujt gjykatės (judex) e princi i arbėrve (princeps Arbanorum), kurse ato bizantine e quajnė arkond i madh (megas arhon). Martesa me Komenenėn, vajzė e mbretit serb Stefan Nemanja dhe mbesė e perandorit bizantin Aleksi III Engjėll, i solli Dhimitrit edhe titullin e lartė bizantin tė panhyperssebastit. Dhimitri kishte nė varėsi njė numėr krerėsh tė tjerė tė Arbrit qė ai i quante "njerėzit e mi" (homines mei). Ndėrmjet tyre pėrmendet edhe shtėpia e njohur e Jonimėve. Krushqia e lidhur me Nemanjėn nuk e mėnjanoi rrezikun e ekspansionit serb nė tokat e Principiatės sė Arnrit. Por, pas vitit 1204, rrezik mė imediat pėrbėnte Dukati venedikas i Durrėsit, njė ndėr formacionet latine qė u krijuan nė territoret e Perandorisė Bizantine pas Kryqėzatės IV. Pėr tė siguruar aleatė, Dhimitri nenshkroi mė 1209 njė traktat me Republikėn e Raguzės (Dubrovniku i sotėm). Po atė vit, Dhimitri i Arbrit filloi trataivat me papėn Inocenti III pėr konvertimin e tij, tė klerit, tė fisnikėve dhe tė popullit tė tij, nė ritin katolik. Hapi i principit Dhimitėr ishte njė veprim i shkathėt politik pėr t'u lidhur, nėpėrmjet Papatit, me botėn perėndimore dhe pėr tė siguruar aleatė kundėr Venedikut, qė nuk shihej me sy tė mirė nga fuitė e tjera tė Perėndimit pėrfshirė dhe Papatin. Konflikti i Dhimitrit tė Arbrit me Dukatin venedikas tė Durrėsit kaloi nė plan tė dytė, kur nė jug tė Shkumbinit filloi tė rritej rėndėsia e njė formacioni tė ri, tė lidnur pas Kryqėzatės IV e Despotatit tė Artės.

3. Despotati i Artės dhe Principiata e Arbrit

Pas rėnies sė Kostandinopojės nė duar tė latinėve, mė 1204, njė pinjoll i familjes perandorake bizantine, Mihali I Engjėlli krijoi nė trevat e themės sė dikurshme tė Nikopojės (Epir) njė formacion tė ri politik, Despotatin e Artės. Fillimisht ky formacion pėrfshinte treva e popullsi kryesisht shqiptare. Despoti, Mihali I Engjėlli, i zgjeroi zotėrimet e tij vazhdimisht nė veri. Mė 1210 ai kishte mbėrritur nė rrjedhėn e lumit Shkumbin. Pa pėrfilluar marrėveshjen e nėnshkruar atė vit me dukėn e Venedikut, Pietro Zian, despoti i Artės sulmoi mė 1213 Durrėsin dhe e pushtoi atė. Kėshtu mori fund Dukati venedikas i Durrėsit. Deri nė fund tė jetės sė tij (Mihali I u vra mė 1216 nė kėshtjellėn e Beratit), Despotati i Artės arriti njė shtrirje tė gjerė, nga Gjiri i Korintit, nė jug, e deri nė Durrės, nė veri. Vėllai i Mihalit I, Teodori, e ēoi mė pėrpara politikėn e pushtimeve. Ai e mbante veten pėr trashėgimtar tė ligjshėm tė frontit bizantin, tė uzurpuar nga latinėt. Nė kėtė kuadėr, mė 1217 ai i zuri pritė dhe shpartalloi perandorinė e porsaemėruar latin tė Kostandinopojės, Pier dė Kurtėne, qė kishte zbarkuar nė Durrės dhe po marshonte drejt kryeqytetit. Nė kėtė betejė, qė u zhvillua nė luginėn e Shkumbinit, ai u ndihmua nga forcat e Arbrit. Pas vdekjes sė Dhimitrit, mė 1216, nė Arbėr erdhi nė fuqi fisniku Grigor Kamona. Princi i ri i Arbrit, qė u martua me tė venė e Dhimitrit, u vu nėn ndikimin politik tė despotit tė Artės. Ndėrkohė, edhe kisha e Arbrit, pas hapave tė bėrė nė drejtim tė Papait nė kohėn e Dhimitrit, u rikthye nė traditėn ortodokse e u vui nė varėsi tė kryepeshkopit tė fuqishėm tė Ohrit, Dhimitėr Komantiani, qė ishte bashkėpunėtor i ngushtė i despotit tė Artės. Pas fitores nė Arbanon kundėr perandorit latin Pjer dė Kurtėne, despoti i Artės Teodor Engjėlli pushtoi njėrėn pas tjetrės kėshtjellat e Tesalisė e tė Maqedonisė. Mė 1224 ai u mori latinėve qytetin e Selanikut, ku u kurorėzua perandor. Teodori ishte shumė pranė qėllimit tė tij final, pushtimit tė Kostandinopojės dhe restaurimit tė Perandorisė Bizantine, kur mė 1230 forcat e tij u asgjėsuan nė Klokotnicė (Trakė) nga cari bullgar Ivani II Asen. Pas kėsaj Despotati i Artės, qė kishte pėrfshirė ndėrkohė popullsi sa shqiptare, aq edhe vllahe, sllave e greke, u shpėrbė dhe u rrudh nė shtrirjen historike tė tij nė Shqipėrinė e Poshtme. Viset midis Ohrit, Vlorės e Durrėsit pėr gati 10 vjet ranė nėn sundimin bullgar derisa despoti i ri i Artės, Mihali II Engjėlli, i ribashkoi ato me zotėrimet e tij (1241). Por mbajtja e tyre u bė e vėshtirė, pasi kėtej e tutje pėr ato filloi tė kishte pretendime edhe Perandoria e Nikesė, njė formacion bizantin i krijuar nė Azinė e Vogėl pas vitit 1204. Nė fillim tė viteve 50, nė vijim tė disa fushatave, fitimtare, perandori Jan Vatace i nikesė pushtoi territoret e Despotatit tė Artės. Mė 1252 ai mori krejt zonėn e Devollit e tė Kosturit. Princi Gulam i Arbrit, qė atij fronti, u bashkua me perandorinė Vatace. Por pasardhėsi i Vataces, Teodor Laskari, e trajtoi Arbrin si njė provincė tė nėnshtruar. Popollsisė iu ngarkuan taksa tė rėnda dhe vendi u privua nga autonomia politike qė, kur mė shumė e kur mė pak, e kishte gėzuar nė tė gjitha kohėrat. Nė Arbėr u vendos njė administratė ushtarake nėn komandėn e gjeneralit bizantin Kostandin Habaronit. Forcimi i kontrollit ushtarak dhe vendosja e taksave dhe e detyrimeve mbi popullsinė e Arbrit shkaktoi shpėrthimin e njė kryengritje tė fuqishme antibizantine qė u shtri edhe nė viset jugore shqiptare tė Despotatit tė Artės. Despoti Mihali II Engjėlli e shfrytėzoi kėtė rrethanė pėr tė kaluar nė kundėrsulm, duke i shkėputur rivalit tė tij tė Nikesė njė sėrė kėshtjellash nė Maqedoni. Por, nė betejėn finale nė Pelagoni (afėr Manastirit), trupat e despotit tė Artės u detyruan tė kapitullonin pėrballė forcave superiore tė perandorit tė ri tė Nikesė, Mihali VIII Paleologu, dhe tė linin nė duart e kėtij tė fundit pjesėn mė tė madhe tė territoreve tė Despotatit.

4. Mbretėria e Sicilisė dhe Shqipėria

Nė betejėn e pelagonisė, despotit Mihali II Engjėlli i erdhėn nė ndihmė dy dhėndėrat e tij, princi frėng i Akesė, Guljelmi II Villėharduen dhe sovrani gjerman i Mbretėrisė sė Sicilisė, Manfred Hohenshtaufen. Ky i fundit, qė nga ardhja e tij nė pushtet, mė 1254, zbatoi me vendosmėri politikėn e dikurshme lindore tė normanėve tė Sicilisė. Nė dimrin e vitit 1257, duke pėrfituar nga trazirat nė bregun tjetėr, ushtritė e tij zbarkuan dhe pushtuan kėshtjellat shqiptare tė Durrėsit, tė Spinaricės, tė Beratit dhe tė Kaninės. Despoti Mihali II Engjėlli u detyrua ta pranonte faktin e kryer. Madje, me qėllim qė ta tėrhiqte nė konfliktin e tij me Nikenė, ai i dha Manfredit vajzėn Helenė pėr grua dhe si pajė zotėrimit e Korfuzit, tė Himarės e tė Butrinit. Si mėkėmbės tė zotėrimeve tė tij tė reja nė Shqipėri, Manfredi caktoi komandantin e flotės sė tij, admiralin Filip Kinardi, qė u martua me njė grua fisnike nga Kanina. Pėr qeverisjen e trevės shumė tė rėndėsishme tė Arbrit, Manfredi krijoi njė ofiq tė ri, atė tė "kapitenit tė Arbrit", qė e kishte selinė nė Durrė. Kėtė detyrė tė rėndėsishme Manfredi ia besoi njė fisniku shqiptar nga dera e Vranajve, Andrea Vranės. I angazhuar me njė konflikt tė egėr kundėr Papait dhe pėrkrahėsve tė tij nė itali, mbreti i Sicilisė, u pėrpoq tė bėnte pėr vete fisnikėt shqiptarė, duke i tėrhequr nė qeverisjen e zotėrimeve tė tij. Vrasja e Manfredit nė betejėn e Beneventit, mė 1266, dhe kurorØzimi i ngadhėnjyesit, kontit frėng Karl Anzhu, si mbret i ri i Sicilisė, ngjalli shqetėsim tė madh nė zotėrimet shqiptare. Karli kishte famėn e njė sovrani mizor, ndaj pėrpjekjet e tij pėr t'i marrė pa luftė zotėrimet e pėrtej detit hasėn nė kundėrshtiminin e fisnikėve shqiptarė. Por shtimi i presionit bizantin dhe serbi bindi, mė 1272, krerėt e Arbrit, si dhe fisnikėt e qyteitt tė Durrėsit, qė tė binin nė ujdi me Karlin I Anzhu. Rol tė rėndėsishėm nė kėtė afrim kisha katolike e Arbrit dhe e Durrėsit, qė u rreshtuan nė pozitat filo-anzhuine tė Papatit.Nė traktatin e nėnshkruar nė shkurt tė vitit 1272 ndėrmjet mbretit Karl dhe bujarėve shqiptarė vendosej krijimi i Mbretėrisė sė Arbrit (Regnum Albanie) nėn sovranitetin e Karlit I Anzhu, qė me kėtė rast u quajt mbret i Sicilisė dhe i Arbrit. mbreti anzhuin merrte pėrsipėr t'i mbronte bujarėt shqiptarė nga armiqtė dhe t'u garantonte atyre pronat, titujt, privilegjet qė u kishin dhėnė perandorėt e Bizantit, si dhe tė respektonte "zakonet e tyre tė mira", qė nėnkuptonte ruajtjen e formave tradicionale tė vetėqeverisjes. Pavarėsisht nga kėto premtime, anzhuinėt vendosėn nė zotėrimet shqiptare njė regjim tė rreptė pushtimi. Sundimi i tyre filloi me vendosjen e njė administrate ushtarake tė pėrfaqėsuar nga funksionarė francezė, ku elementi vendės u rrėnjanua krejtėsisht. Vendosja e anzhuinėve u shoqėrua gjithashtu nga shpronėsime tė shumta tė pronarėve vendės. Mjaft pinjollė tė familjeve Skurra, Muzaka, Blinishti etj. u dėrguan nė atė kohė si pengje ose robėr nė kėshtjellat anzhuine tė Barit, tė Tranit, tė Molfesė etj. Kjo politikė shtoi pakėnaqėsinė e vendėse. Si rrjedhojė shpėrthyen kryengritje tė hapura antianzhuine, tė cilat u nxitėn dhe u pėrkrahėn edhe nga perandori Mihali VIII Paleologu i Bizantit, qė u mundua ta shfrytėzonte situatėn pėr tė dėbuar anzhuinėt dhe pėr tė rivendosur kontrollin e tij nė tė gjithė Shqipėrinė. Nė pranverėn e vitit 1281 trupat anzhuine pėsuan njė disfatė tė rėndė nėn muret e kėshtjellės sė beratit. Brendas vitit 1285 anzhuinėt u detyruan tė braktisin tė gjitha kėshtjellat shqiptare, mė pėrjashtim tė Butrintit. Nė vendet e zbrazura prej tyre u rivendos pushteti bizantin.

13-14 Fuqizimi i Principiatave Shqiptare gjatė shek.XIV

1. Gjendja politike nė Shqipėri nė fillim tė shek.XIV

Pas fitores nė betejėn e Beratit mbi anzhuinėt (1281), perandori Mihali VIII Paleologu u pėrpoq t'ia kthente pėrsėri Perandorisė Bizantine tė gjtiha territoret qė kishte pasur para vitit 1204. Por bizantinėt mundėn tė mbanin vetėm viset midis Shkumbinit e Vjosės qė i organizuan si njė despotat me qendėr Beratin. Serbėt pėrfituan nga luftėrat e fundit anzhuine-bizantine dhe i pėrforcuan pozitat e tyre nė Shqipėrinė e Veriut. brenda vitit 1308 ata i shtynė kufijtė e tyre deri nė vijėn Mat-Ohėr. Nė fillim tė shek.XIV anzhuinėt e Napolit organizuan njė fushatė tė dytė nė Shqipėri. Por kėsaj radhe ata s'mundėn tė merrnin thjetėr territor, veē atij tė Durrėsit, qė e mbajtėn me ndonjė ndėrprerje deri nė vitet 60 tė shek.XIV dhe qė u vazhduan ta quanin "Mbretėri e Arbrit", megjithėse ai pėrfaqėsonte vetėm njė pjesė tė vogėl tė zotėrimeve tė tyre tė para nė Shqipėri. Si rrjedhojė, nė fillim tė shek.XIV, Shqipėria ishte nėn juridiksionin e mbretit tė Serbisė, tė mbretitanzhuin tė Napolit, tė perandorit bizantin e tė despotit tė Artės. Por burimet e kohės pohojnė se autoriteti i sovranėve tė huaj ishte nė mjaft zona formal. Historiani bizantin Kantakuzeni thotė se shqiptarėt e despotave tė Beratit, tė Artės tė Tesalisė ishin "tė pavarur" dhe "nuk pyesnin pėr perandorin". Karakteristikė nė kėtė fazė ėshtė se pushtetet e huaja mundoheshin t'i bėnin pėr vete krerėt shqiptarė, duke u dhėnė atyre liri e priviligje gjithnjė e mė tė mėdha. Nė traktatet e nėnshkruara, mė 1336, me despotin Gjon Muzaka e mė 1338 me kontin Tanush Topia, anzhuinėt e Napolit merrnin pėrsipėr njė sėrė detyrimesh ndaj bujarėve shqiptarė dhe kėrkonin prej tyre vetėm bindje formale. Kjo tregon qartė ndryshimin e raportit tė forcave ndėrmjet pushtetit tė huaj dhe strukturave vendėse. Nė vitet 20-30 tė shek.XIV nė gjithė gjerėsinė e trevve shqiptare shpėrthyen kryengritja qė drejtoheshin kundėr serbėve, anzhuinėve dhe bizantinėve. Ato qenė veēanėrisht tė fuqishme nė Despotatin e Beratit. Krerėt shqiptarė tė atjeshėm prishėn traktatet e lidhura me pushtetin bizantin dhe sulmuan qytetet e Vlorės e tė Beratit, si dhe garnizonet bizantine tė Skraparit, tė Kėlcyrės e tė Tomorit. Lėvizja pėrfshiu pėr pak kohė trevat e Ohrit, tė Devollit, ztė Kolonjės, tė Leskovikut si dhe popullsitė shqiptare tė Tesalisė. Perandori Androniku III Paleologu organizoi njė sėrė fushatash ndėshkimore, ndėr tė cilat mė e rėndėsishmjaqe ajo e vitit 1336, ku ushtritė bizantine, tė pėrforcuara me mercenarė turq, ripushtuan qendrat qytetare dhe i ndoqėn kryengritjen u vranė ose u dėbuan, kurse pasuria e tyre u konfiskua. Gjatė kėsaj fushata perandori Andronik III arriti tė ankesonte edhe Despotatin e Artės. Por pas disa vitesh, mė 1341, me vdekjen e Andronikut III, nė tė gjitha kėto vende shqiptarėt u ngritėn pėrsėri dhe e dėbuan administratėn bizantine. Kėshtu Shqipėria u shkėput pėrfundimisht nga Perandoria e Bizantit.

2. Shqipėria nėn Stefan Dushanin

Ndėrkohė, Mbretėria Serbe po arrinte kulmin e fuqisė sė saj dhe po pėrgaditej tė zėvendėsonte studimin e bizantinėve nė kėto treva. Brenda vitit 1346, serbėt zunė kėshtjellat e Ohrit, tė Kosturit, tė Beratit e tė Vlorės. Mė 1348 ata pėrfunduan pushtimin e Tesalisė dhe tė Shqipėrisė sė Poshtme. Stefan Dushani, pasi u kurorėzua perandor mė 1346, filloi ta quante veten "perandor tė vendeve bizantine, sllave e shqiptare". Ndonėse e ruajti strukturėn e vjetėr administrative tė territoreve tė pushtuara, Stefan Dushani bėri ndryshime pėrsa i pėrket pėrbėrjes sė klasės drejtuese. Nė krye tė administratės u vunė komandantė e tė afėrm tė carit serb. Kėshtu nė krye tė Despotatit tė Beratit u vu despoti Ivan Komnen Aseni, kunti i car Dushanit. Shqipėria e Poshtme iu la nė qeverisje Simeon Uroshit, kurse Tesalia iu la Qezar Prejlubit. Sa pėr zonėn e Arbrit (Arbanoni), aty s'ka shenja tė vendosjes sė njė administrate serbe. Nė vitin 1343 Stefan Dushani i rikonfirmoi qytetit tė Krujės, kryeqendrės sė Arbanotit, priviligjet e vjetra tė perandorėve bizantinė. Bashkė me Arbanonin, edhe Durrėsi mbeti jashtė zonės sė pushtimit serb. Zotėr tė qytetit vazhduan tė ishin anzhuinėt e Napolit. Vendosja e regjimit serbe nė tokat shqiptare e politike. Perandoria e Dushanit ishte njė shtet, ku popujt josllavė, nė radhė tė parė shqiptarėt, iu nėnshtruan shtypjes dhe diskriminimit tė egėr ekonomik shoqėror e fetar. Ky status robėrimi gjeti pasqyrimit e vet mė tė plotė nė dokumentin mė tė rėndėsishėm tė sė drejtės mesjetare serbe, nė "Kodin e Stefan Dushanit", i hartuar mė 1349. Pakėnaqėsia ndaj sundimit serb shpėrtheu shpeshherė nė revoltat e kryengritjet e hapura tė shqiptarėve. Qysh nė vitin e parė tė sundimit tė Stefan Dushanit, mė 1331, nė zonėn e Zetės, shpėrtheu njė kryengritje e fuqishme e drejtuar nga bujari Dhimitėr Suma. Aty nga viti 1355, shqiptarėt e Tesalisė u ngritėn kundėr qeveritarit serb, Qezar Preljubit, dhe e vranė atė. Po atė kohė, banorėt e Despotatit tė Beratit ngritėn krye kundėr despotit Ivan Asen. Si rrjedhjojė, Himara dhe Berati u shkėputėn nga sundimi i qeveritarit sllav, qė e zhvendosi qendrėn e tij nė Vlorė. Qėndresa e shqiptarėve kundėr pushtimit serb nė gjysmėn e parė tė shek. XIV gjeti pėrkrahjen e vendeve tė tjera evropiane, tė cilat ishin tė shqetėsuara nga fuqizimi i shtetit serb. Papėt e Romės protestuan vazhdimisht kundėr shtypjes dhe konvertimit tė dhunshėm tė katolikėve shqiptarė dhe kėrcenuan mbretėrit serbė me organizimin e kryqėzatave antiserbe. Qysh nė vitin 1319 njė numėr i madh bujarėsh shqiptarė, nga jonimėt e Zetės e deri te Muzakajt e Beratit, u pėrfshinė nė veprimet e koalicionit antiserb tė drejtuar nga papa Xhovani XXII, qė bashkoi edhe mbretin e Napolit, tė Hungarisė, si dhe banin e Kroacisė. Me kėtė rast krerėt shqiptarė, nė njė apel drejtuar papės, i shprehnin gatishmėrinė e tyre "pėr t'u hedhur nė kryengritje dhe pėr tė flakur tej zgjedhjen tiranike tė mbretit tė Rashės". Nė vitin 1332 kryepeshkopi i Tivarit, GuljelmAdfami, i shkruante dukės sė Burgonjės, Filipit VII Valua, se shqiptarėt ishin gati tė rrėmbenin armėt kundėr pushtuesve serbė. Sipas tij, me 15 000 kalorėsit qė mund t'i nxirrnin menjėherė nė fushėn e betejės, shqiptarėt e Zetės garantonin suksesin e ēdo kryqėzate antiserbe tė fuqive tė Evropės. Katėr vjet mė vonė, mė 1336, sihin vetė krerėt e Arbrit dhe qytetarėt e Durrėsit ata qė i bėnė thirrje mbretit Robert Anzhu tzė Napolit tė bashkohej me ta, pėr tė dėbuar nga trojet e tyre pushtuesit serbė. Vdekja e car Dushanit mė 1355 shėnoi edhe fundin e perandorisė sė tij. Fisnikėt shqiptarė iu vunė punės pėr tė rifituar zotėrimet e tyre e pėr tė krijuar principatat e veta tė pavarura. Ky proces i emancipimit politik tė klasės feudale shqiptare u realizua shpeshėherė nė luftė me mbeturinat e pushtetit serb dhe tė pushteteve tė tjera tė huaja, qė vazhdonin t'i konsideronin trevat shqiptare si domen tė tyre.

3. Principatat shqiptare tė Gjin Bua Shpatės dhe tė Gjon Zenebishit

Nė vitin 1357 bujarėt e Shqipėrisė sė Poshtme nga familjet Shpata, Zenebishi, Losha etj. e detyruan sundimtarin e atjeshėm serb, Simeon Uroshin, tė braktiste vendin dhe tė vendosej nė Tesali. Nė vitin 1358 ata shpartalluan edhe pėrpjekjen e Niqiforit II, pėrfaqėsuesit tė fundit tė dspotėve tė vjetėr bizantinė, pėr tė marrė pushtetin nė Shqipėrinė e Poshtme. Nė vendin e quajtur Akelos (afėr Artės), forcat e Niqiforit II u thysen nga shqiptarėt dhe ai mbeti i vrarė. Pas kėsaj, gjithė Shqipėria e Poshtme bashkė me Etolinė dhe Akarnaninė nė jug tė Gjirit tė Artės u nda ndėrmjet bujarėve shqiptarė. Zenebishajt, me qendėr nė Gjirokastėr, kishin Dropullin, Delvinėn e Ēamerinė. Pjetėr Losha u bė zot i tokave qė shtriheshin midis Pragės dhe Artės, qė ishte endra e vjetėr e Despotatit. Gjin Bua Shpata sundonte nė krejt Etolinė dhe Akarnaninė, deri nė gjirin e Korintit; qendra e tij nė Angjelokastėr. Pas vdekjes sė Pjetėr Loshės, Gjin Bua Shpata mori edhe zotėrimet e tij dhe u vendos nė Artė, ku dsundoi me titullin e lartė tė despotit. Nė tė gjithė Shqipėrinė e Poshtme vetėm qyteti i Janinės nuk u pėrfshi nė zotėrimet e princėrve shqiptarė. Para largimit tė tij nga Shqipėria e Poshtme, Simeon Uroshi kishte lėnė kėtu si sundimtar despotin serb Thoma Preljuboviēin, djalė i qeveritarit serb tė Tesalisė, Preljubit, qė njė vit mė parė ishte vrarė nga shqiptarėt e atjeshėm. Banorėt shqiptarė tė Janinės dhe tė fshatrave pėrreth u tiranizuan aq keq prej despotit serb, saqė ky u pagėzua prej bashkėkohėsve me epitetin "vrasės i shqiptarėve". Princėrit Gjin Bua Shpata dhe Gjon Zenebishi, tė ndihmuar dhe Gjon Zenebeshi, tė ndihmuar dhe nga popullsia shqiptare brenda e jashtė Janinės, e sulmuan vazhdimisht qytetin, por s'mundėn ta merrnin. Thoma Preljuboviēi dhe arkondėt serbė e bizantinė tė Janinės gjetėn mbėshtetje si te komandantėt serbė e turq tė Tesalisė e tė Maqedonisė, ashtu edhe tek anzhuinėt e Napolit. Nė vitin 1386 Thoma Preljuboviēi u vra nga njeri i truuprojės sė tij. Pėr tė shmangur pėrfshirjes e Janinės nė zotėrimet e princėrve shqiptarė tė Shqipėrisė sė Poshtme, njerėzit e rrethit tė Preljuboviēit thirrėn si pasues tė tij kontin italian Ezau Buondelmonti Aēajuoli. Me ndihmėn e turqve dhe tė nipit tė tij Karl Tokos, kont i Qefalonisė, Ezau u pėrpoq tė siguronte pushtetin e tij nė Janinė dhe ta shtrinte atė jashtė saj. Por gjatė njė beteje nė Dhivėr (tė Sarandės), mė 1399, ushtria e Ezaut, e pėrbėrė kryesisht nga tė Janinės, u shpartallua nga forcat e Gjon Zenebishit. Me vdekjen e Gjin Bua Shpatės mė 1399, Despotati shqiptar i Artės u dobėsua vazhdimisht. Krahas armiqėsive tė vjetra me zotėrit e Janinės, pasardhėsi i Gjinit, Muriq Shpata, u ndesh me synimet e Venedikut e tė kontit Karl Toko tė Qefalonisė. Ndėrkohė u intensifikuan edhe inkrsionet e turqve tė thirrur shpeshėherė nga despoti Ezau i Janinės. Pas vdekjes sė despotit italian Ezaut tė Janinės, mė 1411, njerėzit e tij i ofruan qytetin tė nipit, Karl Tokos. Ndonėse sundimi i kontit tė Qefalonisė nė Janinė u pėrurua me disfatėn e rėndė qė forcat e Gjon Zenebishit i shkaktuan ushtrisė sė tij nė krane (afėr Finiqit) mė 1411, Karl Toko "herė me luftė e herė me dredhi", siē thotė njė dėshmi e kohės, arriti tė nėnshtronte krerėt shqiptarė tė viseve tė ndryshme tė Shqipėrisė sė Poshtme. Mė 1416 ai i mori Artėn pėrfaqėsuesit tė fundit tė dinastisė sė Shpatajve, vėllait tė islamizuar tė Muriq Shpatės, Jakupit. Kėshtu mori fund sundimi i pinjollė tė saj emigruan nė Peloponez e mė tej nė Itali, ku u shquan si fisnikė e ludtėtarė tė zotė.

4. Karl Topia, "zot i gjithė vendit tė Arbrit"

Nga Shkumbimi e deri nė rrjedhjen e lumit Mat shtrihej Principiata e Topiajve. Pas vdekjes sė Dushanit, konti Karl Topia arriti tė bashkonte nėn sundimin e tij kėto territore qė i kishin pasur edhe paraardhėsit e tij, Tanushi dhe Andrea. Ndonėse formalisht ishte vasal i mbretit anzhuin tė Napolit, Karl Topia shkėputi ēdo lidhje feudale me tė. Nė vitin 1368 ai sulmoi dhe pushtoi qytetin e Durrėsit, pa pėrfillur protestat e anzhuinėve, tė Papatit e tė vetė Venedikut, qė i trembej gjithmonė daljes sė feudalėve shqiptarė nė det. Megjithėse pėrkohėsisht Karl Topia u detyruar ta linte pėrsėri Durrėsin nė duar tė anzhuinėve, nė mesin e viteve 70 ai zotėronte njė pjesė tė mirė tė brezit bregdetar, nga kepi i Rodonit nė veri, e deri nė derdhjen e Semaint nė jug, ku kishte mundur tė largonte zotėrit e mėparshėm, Muzakajt. Nė lindje zotėrimet e tij kufizoheshin me zotėrimet e Andrea Gropės, qė shtriheshin midis Dibrės e Ohrit. Vetė qyteti i Ohrit u pėrgfshi pėr pak kohė nėn sundimin e princit Topia. Nė kėtė mėnyrė Karl Topia arriti tė bashkonte pothuajse gjithė territoret e Arbrit tė vjetėr. Jo pa arsye ai quhej “zot i gjithė vendit tė Arbrit (Albanotit)” dhe e mbante veten si vazhdues tė traditės shtetėrore qė kishte nisur pikėrisht nė kėtė trevė qysh nė shek.XII me Principiatėn e Arbrit.

5. Balshajt dhe shteti i tyre

Ndėrtė gjitha principiatat feudale shqiptare tė gjysmės sė dytė tė shek.XIV, ajo qė filloi tė merrte pėrmasat e njė formacioni mbarėshqiptar ishte Principiata e Balshajve. E krijuar fillimisht nė vitet 60 tė shek.XIV si njė zotėrim i vogėl e i parėndėsishėm feudal nėn drejtimin e vėllezėrve Strazimir, Gjergj e Balsha II, Principiata e Balshajve bashkoi territoret e dy Zetave, tė Sipėrme e tė Poshtme, nga Kotorri nė Lezhė. Pėrpjekja e vėllezėrve Balsha pėr tė pėrparuar drejt Matit dėshtoi nė njė betejė tė pasuksesshme tė zhvilluar nė vitin 1364 me princin e Arbrit Karl Topia, ku forcat e Gjergj Balshės u thyen dhe vetė ky u zu rob. Pas kėsaj, ndėrmjet dy familjeve princore shqitpare u vendos njė paqe qė zgjati plot 20 vjet dhe qė u pėrforcua nga martesa e Karl Topisė me Katerinėn e Balshajve.

Ndėrkaq, nepėrmjet njė amrtese tjetėr, asaj tė vėllait tė vogėl Balsha II me Komnenėn, vajzėn e despotit Andrea Muzaka tė Beratit, nė vitin 1369 Balshajt u bėnė zotėr tė Vlorės. Po atė vit, Balshajt kishin bėrė njė hap tjetėr tė rėndėsishėm, qė i forcoi pozitat e tyre tė brendshme dhe tė jashtme. Ata u konvertuan nė katolikė, duke krijuar njė lidhje mė tė ngushtė me shtetasit e tyre shqiptarė tė Shqipėrisė Cveriore, qė ishin tė vesimit katoli. Ky hap i afroi ata gjithashtu me Papatin dhe fuqitė e tjera katolike nė njė kohė kur pėrgatiteshin tė hynin nė luftė me sundimtarėt fqinjė sllavė, qė vazhdonin tė sundonin nė Kosovė e nė trevat shqiptare lindore. Sė bashku me Muzakajt, Gropajt e feudalė tė tjerė tė Shqipėrisė sė Jugut, tashmė vasalė tė tyre, Balshajt thyen mė 1370 mbretin serb Vukashin, qė u detyrua tė braktiste zonėn midis Korēės e Kosturit. Rreth njė vit mė vonė aleatėt morėn trashėgimtarit tė Vukashinit, Mark Krajleviēit, edhe qytetin e Kosturit, qė u la nė qeverisjen e vėllezėrve Teodor e Stoja Muzaka, kunetėr tė Balshės II. Po nė atė kohė, Balshajt, duke u nisur nga Zeta, pėrfshinė nė zotėrimet e tyre njė pjesė tė mirė tė kosovės (me Pejėn, Prizrenin, Kriva Rjekėn (Novobėrdė)) qė sithe deri atėherė domen i Vukashinit. Kėshtu, drejtėpėrdrejt ose nėpėrmjet vasalėve e aleatėve tė tyre tė shumtė nga familjet Jonima Zaharia, Dukagjini, Gurashi, Pastroviqi, Muzaka, Topia, Gropa etj., princėrit Balsha tė Zetės kontrollonin gjithė territorin me shtrirjen Tivar-Kriva Rjeka-Kostur-Vlorė. Por ndikimi i tyre shtrihej edhe mė nė jug, nė Shqipėrinė e Poshtme, nėpėrmjet lidhjeve familjare qė kishin krijuar me zotėtit e vendit.

Mė 1384 balsha II, i vetmi ndėr tre vėllezėrit Balsha qė kishte mbetur gjallėi mori Karl Topisė qytetin e Durrėsit, duke e shtuar titujve tė tij edhe atė tė “dukės sė Durrėsit”. Por vetėm njė vit mė vonė, mė 18 shtator 1385, trupat e tij u thyen keqas nė fushėn e Savrės (Lushnjė) nga njė ushtri turke e ardhur nga Maqedonia. Vetė Balsha II, sė bashku me mjaft fisnikė tė tjerė shqiptarė humbėn jetėn nė kėtė betejė.

KREU III

15. SHOQĖRIA SHQIPTARE NĖ MESJETĖ

1. Fshati shqiptar nė shek.XIII-XIV


Nė shek.XIII-XIV nė Shqipėri dalloheshin dy zona me zhvillim e me drejtim tė ndryshėm ekonomik: ultėsira bregdetare dhe fushat e brendshme pjellore, qė kishin arritur njė shkallė tė lartė tė zhvillimit tė feudalizmit dhe ku fshati i qėndrueshėm bujqėsor (villa, horion) pėrfaqėsonte tipin kryesor tė vendbanimit, si dhe zona malore, ku veprimtaria kryesore ishte blegtoria dhe punimi i tokės pėrbėnte njė veprimtari ndihmėse. Viset malore kishin qenė tradicionalisht vatra tė fshatarėsisė sė lirė. Megjithatė, nė shekujt XIII-XIV edhe kėtu vihet re dėpėrtimi i marrėdhėnieve feudale. Procesi i diferencimit shoqėror kishte nxjerrė nė krye tė tyre krerėt e vendit, nė duart e tė vilėve qenė grumbulluar bagėtitė dhe pjesa mė e madhe e tokave tė punueshme. Pushteti qendror u kishte dhėnė kėtyre krerėve edhe funksione tė pushtetit shtetėror, duke i njohur si pėrfaqėsues e ndėrmjetės tė tij nė marrėdhėniet me banorėt e viseve malore. Nė fillim tė shek. XIV, mjaft nga kėta krerė tė malėsive e kishin shtrirė pushtetin e tyre nga malėsitė, nė drejtim tė fushave rreth e rrotull. Kėshtu Skurajt e malėsisė sė Tiranės kishin zėnė, nga mesi i shek.XIII, njė pjesė tė fushės sė Tiranės, qė mori emrin "Skurie" pikėrisht prej tyre. Po ashtu Muzakajt e Oparit shfaqen nga fundi i atij shekulli edhe si zotėrues tokash nė fushėn e Korēės dhe nė ultėsirėn perėndimore, qė filloi tė quhej Muzakja (Muzeqe) qysh nga fundi i shek.XIV. Ndryshe nga malėsitė, nė zonat e ulėta fushore marrėdhėniet feudale u zhvilluan nė formėn e tyre klasike. Aty njiheshin dhe funksiononin tė gjitha institucionet feudale, si institucioni i pronės nė formėn e pronėsisė sė plotė (bashtinė) ose tė kushtėzuar (pronjė), institucioni i vasalitetit, i imunitetit etj. Nė shek.XIII-XIV kėto vise po shkonin drejt njėsimit tė formave tė pronės feudale. Prona feudale e kuzhtėzuar (pronja) u bė e trashėgueshme; ajo shitej e blihej dhe u ēlirua nga detyrimet ndaj kryezotit. Njė gjė e tillė ēoi nė fuqizimin ekonomik e politik tė klasės feudale, por e keqėsoi mė tej gjendjen e fshatarėve bujkrobėr, mbi tė cilėt feudali ushtronte tashmė njė pushtet absolut e tė pakontrolluar. Krahas detyrimeve nė natyrė e nė tė holla, bujqit duhej tė kryenin edhe punė angari pėr feudalin. Kjo ėsthė njė nga arsyet qė nė kėtė kohė vihet re njė lėvizshmėri e madhe e popullsisė fshatare qė braktiset fshatin e vet pėr t'u strehuar nė qytet ose nė zotėrimet e feudalėve tė tjerė. Qendrėn e vendbanimit fshatar e pėrbėnte vendbanimi i feudalit, qė zakonisht ishte njė kullė e fortifikuar, e ngritur nė njė vend nga ku mund tė zotėrohej territori. Ajo ishte e pajisur dhe me mjedise qėndrimi pėr tė afėrmit dhe pėr skortėn e feudalit, me magazina dhe me punishte tė ndryshme (kovaēanė, furrė etj.). Kasollet e bujqve ndodheshin tė shpėrndara nė territorin pėrreth kullės sė feudalit. Nė mjaft vende, pushteti feudal pėrfaqėsohej nga institucionet fetare, veēanėrisht nga manastiret. Manastiret e Deēanit, tė Arkanjellit, nė zonėn e Kosovės, manastiret e Shirgjit dhe tė Vraninės, nė zonėn e Shkodrės, peshkopatat e Durrėsit e tė Ohrit si dhe manastiret e Shėn Kollit e tė tjera, nė zonėn e Delvinės e tė Ēamėrisė, zotėronin fshatra tė tėra qė u ishin dhuruar atyre nė kohė tė ndryshme nga pushteti laik. Manastiri qe kthyer nė njė qendėr tė rėndėsishme ekonomike ku realizohej prodhimi bujqėsor dhe zejtar. Pėr mė tepėr, nė ditė festash aty organizoheshin panaire tė mėdha. Ashtu si vendbanimet e feudalėve laikė, mjaft manastire, duke u rrethuar me mure, u kthyen me kohė nė qendra tė fortifikuara. Rreth gjysmės sė dytė tė shek.XIV, pas tėrheqjes sė pushteteve tė huaja nga Shqipėria, feudalėt mė tė fuqishėm shqiptarė e zhvendosėn vendbanimin e tyre nė qytetet ku deri atėherė qe vendosur administrata e huaj. Kėshtu Shpatajt u vendosėn nė Artė, Zenebishajt nė Gjirokastėr, Muzakajt nė Berat, Topiajt nė Krujė e nė Durrės, Dukagjinėt nė Lezhė, Gropajt nė Ohėr, Zahirajt nė Danjė. Balashajt lėviznin nė Shkodėr, nė ulqin e nė Tivar. Shumė feudalė shqitparė ushtronin tė pavarur jo vetėm pushtetin ekonomik, por dhe atė politiko-administrativ madje dhe atė gjyqėsor.

2. Zhvillimi i qyteteve nė shek.XIII-XIV

Nė krahasim me periudhėn pararendėse, kur qyteti ishet thjesh njė seli e qeveritarit dhe e peshkopit, nga shek.XII qyteti u kthye nė njė qendėr tė rėndėsishme ekonomike e tregtare. Rritja e rolit ekonomik u shoqėrua me njė rritje tė konsiderueshme demografike tė tij me popullsi fshatare. Nė shek.XIII qyteti i Durrėsit arriti shifrėn nė 25 000 banorė. Numėr relativisht tė lartė nanorėsh kishin edhe Tivari, Drishti, Berati, Prizreni etj. Shtimi i popullsisė sė qytetit solli shtrirjen e tij jashtė mureve tė vjetėr, duke formuar kėshtu lagjet e jashtme (suburbia). Njė pjesė e mirė e popullsisė vazhdoi tė merrej me bujqėsi, duke kultivuar arat, vreshtat e ullishtat rreth e rrotull qytetit. Por ndėrkohė u rrit numri i atyre qė i kushtoheshin zejeve, pėrpunimit tė metaleve, tė leshit, tė lėkurėve, tė drurit, tė gurit etj. Punimi i metaleve tė ēmuara, artit dhe argjendit, kishte mjeshtėrit e vet nė tė gjitha qytetet shqiptare, si nė Prizren, nė Shkodėr, nė Durrės, nė Vlorė etj. Nė prodhimin zejtar filluan tė lindnin forma tė reja tė organizimit, siē qenė shoqatat e korporatat zejtare. Sipas shembullit tė qyteteve italiane e dalmatine, kėto qeheshin "shkolla" ose "vėllazėri" dhe mbanin emrin e njė shenjtori qė e konsideronin si padronin e tyre. Kėshtu nė Shkodėr pėrmenden mė 1416 vėllazėritė e Shėn Barbarės, tė Shėn mėrkurit e tė Kryqit tė Shenjtė. Kėto vėlalzėri ishin organizata qė nuk kishin vetėm karakter ekonomik, por edhe karakter fetar dhe humanitar. Njė faktor i rėndėsishėm ė tregtinė e brendshme ishin tregjet dhe panairet qė organizoheshin periodikisht nė qytete ose pranė manastireve tė mėdha. Intensifikimi i shkėmbimeve brenda dhe jashtė vendit bėri qė tė lindjte njė shtresė tregtarėsh profesionistė, qė organizonin grumbullimin me shumicė tė produkteve tė ndryshme dhe hedhjen e tyre nė tregjet e brendshme dhe tė jashtme. Megjithatė, kjo veprimtari vazhdoi tė mbulohej nė njė pjesė tė mirė nga tregtarėt e huaj, kryesisht venedikas dhe raguzanė. Raguza dhe venediku kishin, qė nga shek.XIII, pėrfaqėsitė e etyre tregtare nė Durrės, nė Vlorė, nė Spinaricė etj. Njė rol tė madh nė intensifikimin e shkėmbimeve ndėrmjet krahinave shqiptare luajti rrjeti rrugor. Nė rrafshin horizontal kishin rėndėsi tė veēantė artetriet qė lidhnin portet bregdetare tė Kotorrit, tė Tivarit, tė Ulqinit, tė Lezhės, tė Durrėsit, tė Vlorės, tė Burtinit, tė Artės etj., me viset e begata tė Kosovės, tė Maqedonisė, tė Kosturit, tė Janinės etj. Gruri dhe kripa qenė ndėr produktet kryesore qė eksportoheshin nė Vendik, nė Raguzė, nė Ankonė e nė qytete tė tjera italiane. Nė shek.XIII, pėrveē qyteteve-porte tė njohura, lindėn njė sėrė tregjesh-skela qė u specializuan me tregtinė e kėtyre produkteve. Tė tilla ishin skela e Shirgjit nė breg tė Bunės, skela e Shėngjinit mė nė jug, skela e Shufadesė, e Vregut (nė derdhjen e Shkumbimit), e Pirgut (nė derdhjen e Semaint), e Spinaricės (nė derdhjen e Vjosės). Me tregtinė e drithit e tė kripės u morėn pak a shumė tė gnjitheØfeudalėt shqitparė, nga balshajt te Topiajt, Muzakajt e zenebishajt. Kjo tregti rriste fuqinė monetare tė tyre. Zhvillimi i vrullshėm ekonomik e bėri qytetin njė vend ku ndesheshin klasa e shtresa tė ndryshme shoqėrore. Masa e madhe e popullsisė qytetare pėrfaqėsohej nga vegjėlia, punėtorėt e punishteve, punėtorėt e krahut, detarėt, hamenjtė dhe masa e madhe e tė ikurve nga fshati, qė punonin si mėditėstė thjeshtė. Pronarėt e vegjėl e tė mesėm tė punishteve, tė anijeve, mjeshtėrit, muratorėt etj., bėnin pjesė nė klasėn e qytetarėve. Fisnikėria pėrfaqėsohej nga qytetarėt e pasur, pronarėt e mėdhenj tė punishteve, tė anijeve, nga tregtarėt e mėdhenj. Kėtu bėnin pjesė edhe pėrfaqėsues tė bujarisė sė tokės, qė gjithnjė e mė shumė vinin e vendoseshin nė qytet. Qytetet si Durrėsi, Shkodra, Drishti, Tivari, Ulqini zhvilluan me kohė forma tė vetėqeverisjes, qė ishin tipike pėr qytetet e pellgut italo-dalmatin (komuna). Element i rėndėsishėm i saj ishte mbledhja e pėrgjithshme e qytetarėve, nga ku dilte kėshilli i qytetit, qė nga ana e tij caktonte nėpunėsit e ndryshėm. Pėr sa kohė qė trevat shqiptare ishin nėn pushtimin e huaj, autoriteti mė i lartė nė qytet mbetej pėrfaqėsuesi (mėkėmbėsi) i kryezotit, qė, sipas rastit, quhej kont, kapiten ose qefali. Nė shek.XIV Durrėsi, Drishti, Tivari, Shkodra e ulqini kishin statutet e tyre. Kėto rregullonin marrėdhėniet e brendshme socialekonomike etė qytetit, marrėdhėniet mepushtetin e kryezotit dhe me qytetet e me fedalėt fqinjė. Nė qytetet Krujė, Kaninė, Janinė etj. Si dokument juridik i ngjashėm shėrbenin privilegjet, qė perandorėt bizantinė lėshonin herė pas here. Institucionet fetare luanin njeØrol tė rėndėsishėm nė jetėn e qyteteve duke u bėrė shpeshherė epiqendra e jetės jo vetėm shqiprtėrore, por edhe ekonomike e politike-administrative. Klerikėt, pėrveē funksioneve fetare, kryenin edhe detyre publke, si mėsues, noterė, kancelarė, ambasadorė. Madje nė qytetin e Drishtit klerikėt bėnin dhe roje nė muret e qytetit. Nė kohen e rėnies sė sundimit tė huaj (gjysma e dytė e shek.XIV) nė disa qytete tė veriut, si nė Drisht e nė Shas, peshkopi mori nė dotrė edhe pushtetin civil. Nė atė kohė disa qytete kishin njėsitė matėse, peshat e tyre dhe prisnin monedha. Monedha prenė qytetet e Ulqinit, tė Shkodrės, tė Tivarit dhe tė Shasit.

3. Emigrimet shqiptare nė mesjetė

Lėvizjet e popullsisė drejt vendeve tė tjera janė njė dukuri qė ndeshet gjatė gjithė mesjetės. Edhe shqiptarėt kanė lėvizur qysh nė shekujt e parė tė mesjetės. Njė valė e madhe shqitparėsh u zhvendos drejt jugut, nė Greqi e nė Peloponez, qysh nė kohėn e dyndjeve sllave (shek.VI-VII). Edhe nė shekujt XIV-XV, nė Shqipėri u krijuan kushte tė veēanta qė shkaktuan valė tė reja emigrimesh, tė cilat jlanė gjurmė tė thella si nė vendin e origjinės, asjtu dhe nė vendbanimet e reja. Valėt e emigracionit shqiptar tė shek.XIV-XV ndoqėn dy drejtime kryesore: atė verior, qė preku Raguzėn (Dubrovnikun) dhe qytetet e tjera tė Dalmacisė, Venedikun dhe bregdetin italian tė Adriatikut, sidomos provincėn italiane Marke. Kėtu mjaft emigranttė shqiptarė mundėn tė sistemoheshin dhe tė fitonin statusin e banorit tė pėrhershėm (habitator) dhe ndonjė syresh mundi tė fitonte edhe statusin e qytetarit me tė drejta tė plota (civis). Megjithatė, emigracioni shqiptar nė Dalmaci e nė qendrat italiane tė Adriatikut Verior nuk arriti tė krijonte ngulime kompakte masive, e pas 2-3 shekujve, bashkėsitė shqiptare tė atjeshme u tretėn nė popullsinė vendėse. Shtegtimet shqiptare nė krahun tjetėr, atė jugor, qenė shumė mė intensive se nė veri. Kėto shtegtime prekėn fillimisht viset e Greqisė. Prej kėndej, nga fudi i shek.XV, njė pjesė e tyre kaloi nė Sicili e nė Italinė e Jugut. Nė vitet 20-30 tė shek.XIV njė valė emigracioni shqiptar pėrfshiu Tesalinė Lindore. Ajo mori shkas nga shtypja e kryengritjeve shqiptare nė zonėn e Vlorės, tė Devollit e tė Tesalisė Veriperėndimore nga perandori bizantin Androniku III. Kalimin e shqiptarėve drejt jugut e ushqeu nė atė kohė edhe rritja e presionit tė shtetit serb nė trevat shqiptare. Si rezultat, viset e Tesalisė Lindore, nė jug tė rrjedhės sė Peneut, u kolonizuan dendur nga shqiptarėt. Mjaft shqiptarė u vendosėn nė ishullin e Eubesė si dhe nė krahinat e Beotisė, tė Atikės e tė Korintit. Valė shtegtarėsh qė vinin sa nga Tesalia, aq edhe nga Shqipėria e Poshtme, kaluan nė fillim tė shek.XV nė krahinat e Peloponezit. Vetėm nė vitin 1405, sipas njė dėshmie tė kohės, 10 mijė emigrantė shqiptarė, me familjet , pasuritė e bagėtitė e tyre, me leje tė despotit Teodor Paleologu u sistemuan nė krahinėn e Akesė. Kėtė valė e pasuan nė vitet e mėvonshme flukse tė tjera qė vinin nga Atika, Nga Beotia, nga Tesalia ose drejtėpėrdrejt nga trevat shqiptare tė kėrcėnuara nga invazioni osman. Aty nga mesi i shek.XV, krahina tė tėra tė Tesalisė, tė Atikės, tė Beotisė e sidomos tė Peloponezit (Moresė), ishin tė banuara nė mėnyrė intensive nga popullsia shqiptare. Nė njė defter osman tė vitit 1458, ku ėshtė regjistruar popullsia e Peloponezit Qendror, ndėr 198 fshatrat e regjistruara, 155 cilėsoheshin shprehimisht si fshatra shqiptare. Njė tjetėr regjistėr i vitit 1461 veēon si shqiptare 16, ndėr 20 vendbanimet qė kishte zona e Korintit. Shumė shqiptarė nga Peloponezi u hodhėn nė ishujt e afėrt tė Egjeut, nė Salaminė (Kultur), Hidėr, Poros, Sdpecia etj. Shqiptarėt u vendosėn nė toka tė brakisura e tė lėna djerrė. "Shqiptarėt, -shkruan njė autor i shek.XV, -u vendosėn nė zona tė shkreta; ata i shpyllėzuan ato dhe i bėnė tė banueshme. Shumė vende tė egra, qė deri atėherė kishin qenė strehė banditėsh, u pastruan dhe dora e kėtyre bujqve me pėrvojė i mbolli dhe i kultivoi ato".
 
 
 
Rroftė Shqipėria e Bashkuar! Rroftė Fronti pėr Bashkimin Kombėtar Shqiptar! Rroftė Armata Kombėtare Shqiptare! Unė luftėtari i Armatės Kombėtare Shqiptare, nė emėr tė popullit e atdheut tim, betohem se do tė jem luftėtar besnik, i pa pėrkulur deri nė fund, dhe i gatshėm qė nė ēdo rast tė mos kursej as jetėn time pėr ēlirimin dhe bashkimin kombėtar shqiptar. Nė emėr tė fitores e tė lirisė do tė zbatoj kurdoherė me besnikėri urdhėrat e eprorėve tė mi nė interes tė atdheut e tė kombit. Deri nė fund tė jetės time do tė jem luftėtar trim, besnik i kombit dhe i shokėve tė mi tė luftės. Do tė jem trim, i disiplinuar, i gatshėm qė nė ēdo rast tė jap edhe jetėn time pėr tė mbrojtur interesat e ēėshtjes kombėtare shqiptare. Me gjakun, jetėn dhe vendosmėrinė time do tė mbaj lart e tė papėrkulur flamurin kuq e zi me shqipen dykrenare, flamurin e fitores, flamurin e kombit. Nė rast se e shkel betimin, do tė pranoj ēdo dėnim qė mė jep ligji ushtarak i luftės. Nė rast se tradhėtoj, le tė bjerė mbi mua mallkimi i nėnės time, i atdheut dhe i popullit tim. B E T O H E M . "Lirinė nuk jua solla unė, atė e gjeta nė mesin Tuaj" - Gjergj Kastrioti, "Bukė e krip e zemėr", "Mė mirė njė ditė nė liri se sa 100 vjetė nė robėri", "Bashkimi bėnė fuqinė, ndasia ligėsinė"  

Kostenlose Homepage von Beepworld
 
Verantwortlich für den Inhalt dieser Seite ist ausschließlich der
Autor dieser Homepage, kontaktierbar über dieses Formular!